Indijos šiaurė - pakeliui į Leh

Nuostabusis Ladakas – istorinė tibetiečių karalystė Himalajuose, nusidriekusi per šiauriausią Indijos valstiją – Džamu ir Kašmyrą bei užgriebusi gabalėlį Kinijos. Ladako centras, ekstremalių Indijos keliautojų traukos vieta Leh įsikūręs apie 3.5 km aukštyje. Į šį vieną šiauriausių Indijos miestų galima nukakti keliais būdais: Tiesiai iš Delio – valandos skrydis ir šiek tiek pykinimo dėl išretėjusio kalnų oro, arba....Dvi dienas burzgėti patrakusiame autobusiuke, pavojingai laviruojant siaurais serpentinais per kalnus, tarpeklius ir slėnius... Saulei šviečiant, lietums lyjant, kalnų viršūnėms sningant ir uolienoms byrant... Spėkite, kurį mes pasirinkom?

-----------------------------------------------------------------------

Kelionę iš Manalio į Leh prisimenu kaip svaigulingą sapną...

Įkliuvome į debesį. Aukštai, ant siauro vingiuoto serpentino, pasidengusiame purvo pliurza ir balomis. Bene dešimt sunkvežimių ir autobusų užklimpo kamštyje, Himalajų kalvų papėdėje - dergiant lietui, purvui trykštant iš po vikšrinių ratų siauručiame kelyje, vairuotojams devynis prakaitus liejant, prasilenkti bandant.

Giedra ir šalta. Sniegu pasidengusios viršūnės blizga ryškioje saulėje. Dangus iki skausmo vaiskus ir žydras, nuožmiai prispaudęs kalvotą horizontą. Šaltukas lyg ir smelkiasi į kaulus pro nesandarius autobusiuko langus... Aš sapne. Nieko nejaučiu, nieko nematau, nieko negirdžiu. Tik tas dieviškas grožis liūliuoja mane kalnų vingiuose, kelia mane į dangaus tolius. Ir vis nesibaigia, auga, gražėja...

Kas keletą valandų vis aptinkame drobinių palapinių spiečių – krautuvėlių-kavinukių oazę su toliau įrengtomis tualetų būdelėmis. Keliautojus sveikina apsimuturiavę žmogiūkščiai - siauraakės moterėlės siūlančios žalios imbieru pagardintos arbatos ar indiškai pieniškos „čai“, tibetietiškų momos ir populiariausio Ladako kalnynų patiekalo – „maggie“ makaroninės sriubos. Iš po stiklu dengtu prekystalių galima nusipirkti šokolado ir sausainių. Skurdus bet visad keleivių laukiamas kalnų stotelių meniu. Užsigrūdinę baikeriai, sustatę motociklus ant akmenuoto kelio, dreduoti svajokliai hipiai, suktinukes traukiantys, užsidegę kalnų entuziastai pokšintys fotoaparatais – visi  kartu. Visus išjudinęs kalnų ilgesys. Visus raminantis arbatos garas vėsiame ore.

Kiekvienas kalnas kitoks. Savaip blizgantis, savomis formomis šliaužiantis, skirtingomis spalvomis žėrintis, kitaip kvepiantis, skirtingu žmonių apgyventas, savaip artimas. Kiekvienas kalnas turi savo veidą, įspūdingų raukšlių išvagotą,  saulės myluojamą. Mainantį nuotaikas, sūpuojantį vėjus.  Kiekvienas kalnas užgniaužia kvapą. Kiekvieną jų įsileisdamas į save – pajausdamas alsavimą, kvapą, skonį.. priartėji prie visa apimančio amžinybės jausmo.

Bam!! Bam pam pam pa-ram.. pariedėję į šalikelę sustojam.  Sprogo padanga.  Išsiropščiam į orą, pasigrožėti giliais žalios upės krantais. Begalinė ramybė ir pasakiškų erdvių tyla uždaro mus į vakuumą, valdomą gamtos. Čia žmogus – tik svečias, nuolankiai paklūstantis nuožmiems dėsniams, įsiliejantis į gaivališką pulsą.

Kylant aukštyn kalnai rūstėja, žolė retėja, užleisdama vietą uolų nuogriuvoms; oras retėja, svaigindamas, klampindamas į tirštėjantį sapną. O šis nepaliaujamai juda, vingiuoja siauru keliu, niūriame kalne išskobtu; kartais pavirsta į košmarą, akiai užkliuvus už sunkvežimių liekanų, merdėjančių stačių šlaitų papėdėse. Ne vienas apsižioplinęs vairuotojas ten nugarmėjęs yra...

Iš sapno budina ratų cypimas, vairuotojui stabdant ties staigiu posūkiu. Ausys nuo spaudimo užgultos. Skaičiuoju nuo akmeningų nuolydžių srovenančius upelius, smagia srove kertančius mūsų kelią.

Vis daugiau bendrakeleivių ima blogai jaustis, užsupti krypuojančio, cypiančio autobuso, svaiginami retėjančio oro. Pasiekus 5300 m aukštį – antrą pasaulio aukščiausią pravažiuojamo kelio tašką, liūliuojantis svaigulys apima ir mane. Stojam. Vangiai nusvirduliuoju link vienišos tualeto būdelės su iš paskos sekančiais bendražygiais.

Po poros valandų stojame mažame miestelyje pasiruošti nakčiai – į drobines palapines po penkis ar šešis. Gaunam šiltos vakarienės specialiai kalnų keleiviams įrengtoje valgykloje. 

Stebim augantį vakarą, jo ilgėjančius, horizontą gniaužiančius pirštus. Žvaigždės pamažu išbėrė tamsėjančius kalnų siluetus, vabzdžiai sucirpė, žvilgsnis užstrigo ore. Įsiurbiu naktį į save, pasiimu kalnų dvasios. Iškvepiu – išdalinu save kiekvienai nuogo grožio dalelytei.