Indija: šventės įsibėgėja

Ruduo – švenčių metas Indijoje. Drėgni musoniniai vėjai, visą vasarą nešę liūtis, pūsdami debesis nuo Bengalijos įlankos, pamažu rimsta, užleisdami vietą tropinei šilumos bangai. Oras įgyja gaivos, augmenija apsidengia žaliu veidu, kuris pamažu tik sausės ir raus. Kitos liūtys – birželį.

Hinduistai  pradeda ruoštis festivalių maratonui, kuris prasideda nuo „Rakhi“, rugpjūčio antroje pusėje, pilnačiai patekėjus. Tai ryšio tarp brolių, seserų ir pusbrolių šventė. Sesuo broliui ar pusbroliui ant riešo riša pašventintą siūlą – apyrankę, kuri simbolizuoja sesers meilę ir maldas už brolio gerovę ir sveikatą, o brolio pažadą amžinai ginti ir saugoti savo seserį. Atsidėkodamas brolis seseriai duoda dovanų sarį ar pinigų ir tuomet vaišinamasi saldumynais. Paprotys atėjęs iš senovės, kuomet karalienės siųsdavo tokią apyrankę kaip brolystės ženklą kaimynysčių valdovams. Prieš „Rakhi“ Indijos miestuose pridygsta prekystalių, siūlančių įvairių dizainų, dažniausiai raudonos spalvos apyrankių, kurių galima įsigyti už kelias rupijas – keliolika centų.

Panašiu metu, priklausomai nuo mėnulio fazių, švenčiamas Hinduistų numylėtinio dievo Krišnos gimtadienis, šiemet jau 5125-asis. Padūkęs mėlyn-odis Krišna savo gimtadienį švenčia triukšmingai. Būdamas vaikas, Krišna lakstė po laukus ganydamas karves, linksmindamas aplinkinius fleitos melodija, bet labiausiai garsėjo kaip smaguris, baisiai mėgęs sviestą ir varškę. Šis neklaužada įsliūkindavo į šeimininkių namus, tuštindamas sviesto ar varškės atsargas, tad šeimininkėms tekdavo puodynes užkelti aukštai, toliau nuo smaližiaus pirštų. Išradingasis Krišna tuomet pasikviesdavo draugų būrį ir šie, lipdami vienas per kitą, puodynę sėkmingai pasiekdavo.

Šis Krišnos įprotis virto į azartišką tradiciją. Bendruomenių kiemuose ar tiesiog gatvėsė, molinės puodynės (matka) pripildomos sviesto ar varškės ir virvėmis užkeliamos į 12-13 metrų aukštį. Jaunimas, dažniausiai vaikinai, susiburia į komandas ir iš anksto sunkiai treniruojasi, formuodami gyvą piramidę - lipdami vieni kitiems ant pečių. Lengviausias komandos narys siunčiamas į patį viršų, kuriam tenka garbė sudaužyti puodynę. Nugalėtojai gauna nemažai pinigų, skiriamų bendruomenės. Jei piramidė išyra nepasiekus tikslo, komanda pralaimi, bet komandos migruoja iš kiemo į kiemą, keliskart bandydamos savo laimę.

Stebint tokią piramidę iš šono, kūnas pagaugais eina, matant kaip vienas ar kitas dalyvis krenta neišlaikęs pusiausvyros. Neapsieinama ir be kaulų lūžių ar kitų rimtų sužeidimų. Bet minia, susibūrusi aplinkui, rėkia, skanduoja, palaiko, virina dalyvių kraują. Bolivudo muzika garsiai spragsi per milžiniškas kolonėles, išvilktas ant gatvės. Tarpais ją pertraukia vedėjo balsas, sujaudintai balbatuojantis per mikrofoną. Sambrūzdį stebi mėlynas, šelmiškomis akimis padabintas Krišnos veidas.
Dažnai per Krišnos gimtadienį musonai džiaugsmingai bėginėja po Mumbajų, prausdami purvinas pakampes. Šiemet gi jie ankstokai apsiramino, tad organizatoriams ant minios tenka užpurkšti vandens, įkarščiui nuplauti.

Keletas varžybų akimirkų, mano darbovietės gatvėje. Neišvengiau vandens čiuršlių.