Nenoriai markstėmės sunkia tyla apkarusiais patamsiais. Trys ketvirčiai šeštos... Tylomis, lyg nusikaltėliai, gėdingai įsibrovę į laukinės Kenijos priešaušrį, su Sebastianu išsliūkinome iš vėsių palapinės prieangių. Mūsų bendrakeleivės britės valgomajame jau sriūbčiojo garuojančią Nescafe, iki ausų įlindusios į šiltus džemperius.
Aplink girdėjosi ir kitų bepusryčiaujančių šiugždesiai. Tylūs, tuščius žvilgnius į languotas staltieses įsegę, nugrimzdę į emocinio pasiruošimo transą. Akistata su laukine savana greitai užvaldys mūsų sustirusius kūnus. Atvirai, ryškiai, sukrečiančiai.
Rytas brėško lėtai ir sunkiai, lyg bijodamas atskleisti savaninio gyvenimo tiesas. Tylomis, tirtėdami nuo smagiai besikandžiojančio šaltuko, stebėjome raguotų gazelių grumtynes ir abejingai žolę plešiančių zebrų būrius.
Salsvas dvėselėnos kvapas mus pamažu atviliojo į kraupią sceną, pašvinkusią rusvai dėmėta mirtimi. Griausmingai triumfuojanti kraugerių grifų puota. Pusrytinis mirties pranašų užkandis.
Liūdnas gražuolės žvilgsnis savo gentainės gedint.
Sodrėjant auksinėms rifto spalvoms, sirpstant žaliai plokščioms medžių viršūnėms, ilgakaklės gražuolės lindo iš savo guolių, tekančios saulės saldybės ragauti. Bundantis džiugesys vilnijo gelsva Masai Maros paklote, įgaudamas vis didesnį pagreitį, kartu su aukštyn į skaidrėjančią padangę belipančiais debesiukais, įsisiurbdamas, užklijuodamas besiveriančiais juslių poras.
Ši kačių šeimynėlė buvo aptikta bebaigiant šlamšti pusrytėlius. Hipopotamo šonus kramsnojant, pilvus išvertus virškinant. Tingiai, karališkai, manieringai.
Kita safarinio trilerio scena - "Gepardo grobis". Dalyviai ir vaidmenys:
Mamytė - medžioklė, žvitriomis akimis auką užmačiusi, įkandin pasileidusi, gudrių manevrų išvengusi, auką į nasrus įsikandusi. Plėšrūnė ir rūpestinga motina.
Kiškutis - ne vietoj iš po krūmų išdygęs, gepardei po akimis pasipainiojęs, smarkiai šuoliavęs, plėšrūnę klaidinęs, nasrų neišvengęs. Scenos auka.
Sūnelis - mielas savanos vaikis, džiaugsmo šokį šokantis, aplinkui grobį strikinėjantis, nenustygstantis.
Netikėtas įsibrovimas į kasdienį šių greičiausių planetos kačių nuotykį buvo bene labiausiai jaudinantis dienos įvykis mums, prašaliečiams.
Šiandien - sėkminga diena. Pamatėm didžiausią Kenijos slapuką, didžiojo Afrikos penketuko žvaigždę, karališkąjį leopardą.
Šis veikėjas buvo pričiuptas snūduriuojantis, į skaidrius tolius uodegą nutiesęs, tuntą safario autobusiukų pritraukęs.
Žavėjausi tobulai išvystyta baltųjų mašiniukų vairuotojų susisiekimo sistema. Racijomis iki ausų apsiginklavę, nuolat swahili kalba balbatuojantys, vikriai vairą sukiodami, gudrieji afrikiečiai šauniai tenkino safario stebėtojų įgeidžius. Vos tik kas kokią įdomesnę sceną aptinka, tuojaus pasikviečia draugą, o šis, žiu - paskui save atsitempiąs dar penketą autobusiukų, pilnų akis ir žiūronus išsprogdinusių keleivių.
Bet gyvūnams, rodos, nei motais - mašinų burzgesio, kamerų blyksnių. Gracingai, kasdieniškai, natūraliai jie ignoruoja visus desperatiškus jų kasdieninių ritualų drumstėjus.
Atėjo pietų metas. Atviroje laukymėje pasiklojome paklodę. Išsitraukėme sumuštinių. Mąslių, nebylių, ilgesingų žirafų žvilgsnių iš tolo sekami. Ne tik žirafų...
Masai Maros upė - vos už kelių šimtų metrų, apaugusi krūmynais ir liūtų pavėsiu. Aristokratiški gražuoliai, prisimerkę, siesta besimėgaujantys... Bet ne visi, pasirodo, šios tinginystės apimti. Vienas vikruolis gerokai gnu kaimenę mums prieš akis pavaikė, šiems upę perbristi mėginant.
Išsisuko visgi romieji gnu, agresyvios savanos katės pabaidyti...
Ramios begemotų maudyklės nedrumstė krokodilų kaimynystė.
Pakrantėj dūlantys skeletai byloja - šiems šaltakraujams ropliams mieliau zebrus ar gnu pakibinti.
Prisisotinę safario grožybėmis, prikaitę Kenijos saulėje, pripleškinę laukinio gyvenimo, pamažu, siaurais keliukais pasileidome atgalios į stovyklą. Dangus, lyg užsirūstinęs smalsių civilizacijos atstovų gausa, prakiuro, paliedamas šalto lietaus ant įkaitusių galvų. Užsidarėme autobusiuko stogą.
Pakeliui sustojome į Masai genties kaimelį (Masai - "mano žmonės"). Šie, pasitikdami lankytojus, šoka tradicinį Masai šokį - šokinėja aukštyn žemyn, sutartinai šūkčiodami. Taip jaunieji Masai kariai demonstruoja jėgą ir judrumą. Raudonai ar mėlynai languoti apsiaustai - tradiciniai Masai genties rūbai, gražiai įsipainioję salsvose ganyklinių laukymių spalvose. Kiekvienas įsikibęs lazdą ožkoms ganyti.
Nenatūralumo nuojauta nepaleido manęs - juk viskas dėl turistų ir jų kišenėse slepiamų kronų... Tempia jie mus į kaimelio gilumą, per klampiai pažliugusią, mėšlu išmirkusią žemę. Žemi namukai lipdomi genties moterų iš galvijų mėšlo. Maždaug po dešimties metų jie tampa nebetinkami gyventi, mat juos skruzdės ar kitoki kenkėjai graužti ima. Tuomet visas kaimas turi išsikelti ir kurdintis kitoje vietoje. Masai gentis - galvijų augintojai, piemenys. Tikima, kad jų lietaus dievas Ngai visus galvijus padovanojęs Masai žmonėms, ir bet kas kitas, laikantis galvijų, juos esąs pavogęs.
Skirtingai nuo kitų genčių, Masai moterys turi tvirtą žodį. Jos išskiskiria skustomis galvomis, ryškiais drabužiais ir spalvingų karoliukų papuošalais. Pasisvečiavome tamsioje, padūmavusioje jų pirkioje, spragsint vakarienės puodui ant mažos ugnies.
Nuožmus civilizacijos pirštas čia, matyt, menkai teprisilietęs... Ar ši demonstracija turistų akims dumti, ar jie visgi uolūs savo protėvių tradicijų puoselėtojai, modernaus pasaulio priešininkai, tvirtai įsišaknijusios tapatybės saugotojai?
Čia vis dar atliekami lytiniai moterų ir vyrų apipjaustymai, vis dar renkama 10 ožkų žmonai gauti, vis dar žudomi liūtai laikant vyriškumo egzaminus...
