2012 m. liepos 20 d., penktadienis

Indijos Šiaurė: Nuostabusis Ladakas

Per nuostabias kalnų virtines, kvapą gniaužiančius tarpeklius, užburiančius slėnius, sidabruotas upes - tylos ir grožio dykumas, dievo vazduotės tobulus užkaborius...



Atvykome į Ladako širdį – Leh. Saulei nusiritinus nuo kalnų viršūnių, miesto garsams nutilus, bruzdesiams nuslopus ir išsislapsčius patamsiuose – štai mes, netvarkingoje Leh autobusų stotyje. Ieškomės svečių namų – bent keturioms naktims. Leh - pilnas nuotykių ir judesio rugpjūčio mėnesį. Sezono įkarštis. Žiemą čia viskas gi pasidengę sniegu, restoranai užkamšyti, verslininkai piečiau išdundėję.

Rytui išaušus krapštomės į lauką, žvejojamės pusryčius. Nuostabios vokiškos kepyklėlės triūsia dūzgia – burnoje tirpstantys sūrio pyragai, obuoliniai štrudeliai, šviežučiai rageliai – gražiai išdėlioti lentynose. Nedažnai kur Indijoje tokių skanėstų atrasi... Indijoje?? Dairausi aplink, stebiu žmones, jų gestus, traukiu į save orą ir ore tvyrančią dvasią – ne, tai – kitas pasaulis, kita žemė, kita energija.


Ladakas – „aukštų perėjų žemė“. Viena iš nedaugelio likusių budizmo buveinių Pietų Azijoje. Kadangi tai dalis stretegiškai svarbios Džamu ir Kašmyro teritorijos, čia gausu karinių dailinių – šarvuotų automobilių, karinių palapinių, automatais apsikarsčiusių aukštaūgių karininkų.
Ladako gyventojai – siaurų tamsių akių, daugiausia Tibeto tibudistai. Žemi, gelsvesnės odos. Gražiu britišku akcentu gromuluojantys.


Išsinuomojame motociklą po kalvotas apylinkes lakstyti. 


Dešimtys iškilių budistų vienuolynų, baltomis sienomis ant iškilesnių uolų mirgančių. 



Giedrų palaimintų veidų vienuoliai, lengvai migruojantys ant motociklų ar be garso šmirinėjantys vienuolynų kiemeliuose. Ramybės auromis apsisiautę, šypsantys į begalybę iš savo meditacijos minkštasuolių šventyklose. Atsiriboję nuo kasdienybės triukšmų, norų, emocijų, baimių. Perėję į „tikrojo aš“ lygmenį, aukščiausiąją tiesą, pakylėtą samonę. Švytintys iš vidaus, spinduliuojantys švarią sielą,tyrą protą. Nusikratę žemiško niekingumo.
Stebiu, mąstau..ir kažkoks naujas suvokimas, miglota, trapi įžvalga pradeda spurdėti, muistytis, formuotis...



Vingiuotu keliuku pakilome virš miesto, į Leh karalių rūmus. Pilkšvi mūrai, išdidžiai žvelgiantys į šviesius, netvarkingai išsimėčiusius mūrinius namelius. Praeities didybės griuvėsiai – visa, ką jie slepia. Smėlis ir dulkės, giliai nusėdusios tamsiuose siauruose koridoriuose ar mediniais pastoliais paremtuose kambariukuose. Nesvarbu sienos... juk tokios erdvės nuo kalvų atsiveria! Imkite, gerkite...


Saulei pažėrus rausvų spalvų vaiskioje padangėje, šešėliams tįstant, kalnams dengiantis vakarišku purpuru, pakilome ant dar vienos Leh kalvos – Shanti Stupa. Stupa – pylimo formos statinys su saugojamomais budizmo reliktais ir Budos garbinimo vieta. Tai antikinė mandalos forma.
Priėjus prie krašto, girdžiu pažįstamą kalbą. Saldi nuostaba užliejo smegenis, širdis pradėjo stipriau plakti. Ne aš viena iš Lietuvos, po Indijos šiaurinius tyrus beklajojanti?


Kelių valandų kelionė automobiliu nuo Leh - Pangong ežeras. 


Nežemiška. Giedro rytinio dangaus mėlynė, nusileidusi į saulėje tviskančių kalnų slėnį. 

Žydra iki skausmo, kad net užsimerkti norisi. Rodos, nebegaliu pakelti... Rodos, įlipau i paveikslėlį, patyrusio dailininko ranka nuteptą. Gal tai vadinama rojumi ant žemės? Balti kaip sniegas debesiukai plūduriuoja dangaus vaiskume, kartais pavirsdami cukruotomis kalnų viršūnėmis ar baltomis dėmėmis veidrodiniame ežero paviršiuje.
Beprotiškai šaltas - kūną, rodos, iki pskutinės dalelytės sugėlė.. bet tyras kaip krištolas. 


Grįžtant pakyla vėjas, didžiuliais šuorais pažeme sukdamas smėlio sūkurius. Veidai ir stiklai pasidengia smėlo dulkėmis. Žmonės ir medžiai isteriškai ima mojuoti rankomis, dangstydamiesi...