Per nuostabias kalnų virtines, kvapą gniaužiančius tarpeklius, užburiančius slėnius, sidabruotas upes - tylos ir grožio dykumas, dievo vazduotės tobulus užkaborius...
Atvykome į
Ladako širdį – Leh. Saulei nusiritinus nuo kalnų viršūnių, miesto garsams
nutilus, bruzdesiams nuslopus ir išsislapsčius patamsiuose – štai mes,
netvarkingoje Leh autobusų stotyje. Ieškomės svečių namų – bent keturioms
naktims. Leh - pilnas nuotykių ir judesio rugpjūčio mėnesį. Sezono įkarštis.
Žiemą čia viskas gi pasidengę sniegu, restoranai užkamšyti, verslininkai
piečiau išdundėję.
Rytui
išaušus krapštomės į lauką, žvejojamės pusryčius. Nuostabios vokiškos
kepyklėlės triūsia dūzgia – burnoje tirpstantys sūrio pyragai, obuoliniai
štrudeliai, šviežučiai rageliai – gražiai išdėlioti lentynose. Nedažnai kur
Indijoje tokių skanėstų atrasi... Indijoje?? Dairausi aplink, stebiu žmones, jų
gestus, traukiu į save orą ir ore tvyrančią dvasią – ne, tai – kitas pasaulis,
kita žemė, kita energija.
Ladakas –
„aukštų perėjų žemė“. Viena iš nedaugelio likusių budizmo buveinių Pietų
Azijoje. Kadangi tai dalis stretegiškai svarbios Džamu ir Kašmyro teritorijos,
čia gausu karinių dailinių – šarvuotų automobilių, karinių palapinių,
automatais apsikarsčiusių aukštaūgių karininkų.
Ladako
gyventojai – siaurų tamsių akių, daugiausia Tibeto tibudistai. Žemi, gelsvesnės
odos. Gražiu britišku akcentu gromuluojantys.
Išsinuomojame
motociklą po kalvotas apylinkes lakstyti.
Dešimtys iškilių budistų vienuolynų,
baltomis sienomis ant iškilesnių uolų mirgančių.
Giedrų palaimintų veidų
vienuoliai, lengvai migruojantys ant motociklų ar be garso šmirinėjantys
vienuolynų kiemeliuose. Ramybės auromis apsisiautę, šypsantys į begalybę iš
savo meditacijos minkštasuolių šventyklose. Atsiriboję nuo kasdienybės
triukšmų, norų, emocijų, baimių. Perėję į „tikrojo aš“ lygmenį, aukščiausiąją
tiesą, pakylėtą samonę. Švytintys iš vidaus, spinduliuojantys švarią sielą,tyrą
protą. Nusikratę žemiško niekingumo.
Stebiu,
mąstau..ir kažkoks naujas suvokimas, miglota, trapi įžvalga pradeda spurdėti,
muistytis, formuotis...
Vingiuotu
keliuku pakilome virš miesto, į Leh karalių rūmus. Pilkšvi mūrai, išdidžiai
žvelgiantys į šviesius, netvarkingai išsimėčiusius mūrinius namelius. Praeities
didybės griuvėsiai – visa, ką jie slepia. Smėlis ir dulkės, giliai nusėdusios
tamsiuose siauruose koridoriuose ar mediniais pastoliais paremtuose
kambariukuose. Nesvarbu sienos... juk tokios erdvės nuo kalvų atsiveria! Imkite, gerkite...
Saulei
pažėrus rausvų spalvų vaiskioje padangėje, šešėliams tįstant, kalnams
dengiantis vakarišku purpuru, pakilome ant dar vienos Leh kalvos – Shanti
Stupa. Stupa – pylimo formos statinys su saugojamomais budizmo reliktais ir
Budos garbinimo vieta. Tai antikinė mandalos forma.
Priėjus
prie krašto, girdžiu pažįstamą kalbą. Saldi nuostaba užliejo smegenis, širdis
pradėjo stipriau plakti. Ne aš viena iš Lietuvos, po Indijos šiaurinius tyrus
beklajojanti?
Kelių
valandų kelionė automobiliu nuo Leh - Pangong ežeras.
Nežemiška. Giedro rytinio
dangaus mėlynė, nusileidusi į saulėje tviskančių kalnų slėnį.
Žydra iki
skausmo, kad net užsimerkti norisi. Rodos, nebegaliu pakelti... Rodos, įlipau i
paveikslėlį, patyrusio dailininko ranka nuteptą. Gal tai vadinama rojumi ant
žemės? Balti kaip sniegas debesiukai plūduriuoja dangaus vaiskume, kartais
pavirsdami cukruotomis kalnų viršūnėmis ar baltomis dėmėmis veidrodiniame ežero
paviršiuje.
Beprotiškai šaltas - kūną, rodos, iki pskutinės dalelytės sugėlė.. bet tyras kaip krištolas.
Grįžtant pakyla vėjas, didžiuliais šuorais pažeme sukdamas smėlio sūkurius. Veidai ir stiklai pasidengia smėlo dulkėmis. Žmonės ir medžiai isteriškai ima mojuoti rankomis, dangstydamiesi...
