Taal ežero saloje pūpso dar dūmais tebealsuojantis ugnikalnis. Jo kraterio ertmėje žavingai teliuskuoja žmogaus nepaliestas ežeriukas, užsiauginęs salą nykštukę – dukteraitę...
Tagaitai miestelį pasiekėme po ilgos trijų valandų kelionės autobusu. Atvirais langais ir durimis, autobusas kiekvienoje stotelėje triukšmingai įlaipindavo prekeivius, bananais apsikarsčiusius, riešutų ar kitų saldėsių pilnas pintines prisikrovusius. Nesigėdijo jie garsių komentarų neįprastos keleivės pusėn laidyti...
Artėjant prie Tagaitai, oras sparčiai vėso. Oda šiurpo iš autobuso lipant. Dangus apsikaišė storažandžių debesų paklote, giliai nugramzdinusią kaitrią Manilos saulę. Pakelėje būriavosi triratės motociklinės rikšos. Džiaugiausi turėdama puikų derybininką – Venkis akimirksniu suderėjo 100 pesų už pasivažinėjimą iki gražiojo ežero su krateriu (6 LT).
Sparčiai riedant pavojingai vingiuota kalva žemyn, ledinis vėjas čaižė kiekvieną atvirą kūno vietą. Rikšiukėje susispaudę bandėme šildyti sustirusias rankas. Išgąsčio pilnomis akimis šnairuoju į Venkį – kur dingo Filipinų tropikai? Bet papėdėje pamažu šilo. Pasiekus prieplauką vėjas virto šilkiniu, viliojančiai nardančiu tarp krantinėje išrikiuotų margų žvejų valčių. Beveik dvigubai numušę kainą, suderėjome laivę už du tūkstančius pesų (123 LT).
Į kraterio viršų lepūnėliams turistams siūlo risnoti arkliais. Kresni, darbo nukamuoti, nusižeminę... O gal tik taip atrodo, riebiam turistui ant nustekento kuino nugaros ropščiantis. Klusniai knapsėjo jie aukštyn, vadeliotojų už apynasrių tempiami, pilkų dulkių kamuolių įsupti. Ogi sakė, kad pavojinga pėsčiomis eiti, kad kelias klampiu purvu virtęs, kad tik arklys į viršūnę užtempsiąs... Aš, pasipiktinusi tokia išpuikimo praktika, vikriai žingsniavau į priekį, atmetusi nepaliaujamus siūlymus patobulinti savo nesusiformavusius jojimo įgūdžius. Mano kolega, prakaito išmuštas po pirmųjų keliolikos metrų, pasidavė. Iš paskos gidės vedamas arkliukas pakirpta uodega tapo jo kelionės draugu.
Iš mūsų pėsčiosios gidės Džeinės nebuvo daug naudos – po žodį teko iš jos bedantės burnos traukti. Saulės pasendinto veido, liesutė, į pliažines šliures įsispyrusi, tapseno ji man iš paskos. Aplink vešėjo bananų, mangų, kasavos giraitės, akį sodria žaluma džiugindamos. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 35 metus, bet vis dar nerimsta. Kūnas pagaugais ėjo per lengvais baltais dūmeliais alsuojantį taką žingsniuojant.
Prašau Džeinės mane nufotografuoti. Šioji užtikrintai spaudžia didįjį mano seno fotoaparato mygtuką ir žinovės balsu teiraujasi:
- Kelsi į Feisbuką?
Išpūčiu iš nuostabos akis ir akimirką mąstau ką čia jai atšovus.
- Taip... galbūt keletą. Naudojiesi Feisbuku? – nedrąsiai klausiu.
- Ne... Turime namie generatorių, bet elektra įjungiama tik vakarais.
- Kur tu gyveni? – bandau daugiau iš jos išpešti.
- Turime čia namą su vyru ir sūnumi. Jam 19..
Ji bandė paaiškinti, kokius mokslus jis eina, bet man nepavyko suprasti. Pati Džeinė jau du metus dirba gide – turistų palydove; anksčiau vadeliojo arklius turistų takais.
Viršūnėje užgniaužė kvapą. Ne iš nuovargio – ką čia tie 4 kilometriūksčiai ilgoms kojoms – bet iš nuostabos.
Neišsiamiama kūrėjo vaizduotė, tobulose gamtos formoso išsiskleidusi, stulbinančiu grožiu į veidą alsuojanti. Žmogaus nepaliestas ežeriukas, romiai kraterio įsčiose snaudžiantis, žalią uolą - salą dukraitę mėliu apglėbęs.
Šalia ant didelio suręsto stalo mergaičiukė kirvuku mikliai skobia kokoso riešutus, merkia šiaudelius į saldžią ertmę ir dalina naujiems atvykėliams. Čepsim patenkinti gaivinančias sultis siurbčiodami. Galiausiai riešutas suskaldomas ir minkšta balta kokoso masė išskobiama iš kevalo nurėžta mentele. Mūsų pietūs.
Su Džeine:
Su visa komanda, nuo ugnikalnio nusiropštus:
 |
| From vilgaile |
Tagaitai miestelį pasiekėme po ilgos trijų valandų kelionės autobusu. Atvirais langais ir durimis, autobusas kiekvienoje stotelėje triukšmingai įlaipindavo prekeivius, bananais apsikarsčiusius, riešutų ar kitų saldėsių pilnas pintines prisikrovusius. Nesigėdijo jie garsių komentarų neįprastos keleivės pusėn laidyti...
Artėjant prie Tagaitai, oras sparčiai vėso. Oda šiurpo iš autobuso lipant. Dangus apsikaišė storažandžių debesų paklote, giliai nugramzdinusią kaitrią Manilos saulę. Pakelėje būriavosi triratės motociklinės rikšos. Džiaugiausi turėdama puikų derybininką – Venkis akimirksniu suderėjo 100 pesų už pasivažinėjimą iki gražiojo ežero su krateriu (6 LT).
 |
| From vilgaile |
Sparčiai riedant pavojingai vingiuota kalva žemyn, ledinis vėjas čaižė kiekvieną atvirą kūno vietą. Rikšiukėje susispaudę bandėme šildyti sustirusias rankas. Išgąsčio pilnomis akimis šnairuoju į Venkį – kur dingo Filipinų tropikai? Bet papėdėje pamažu šilo. Pasiekus prieplauką vėjas virto šilkiniu, viliojančiai nardančiu tarp krantinėje išrikiuotų margų žvejų valčių. Beveik dvigubai numušę kainą, suderėjome laivę už du tūkstančius pesų (123 LT).
 |
| From vilgaile |
 |
| From vilgaile |
Į kraterio viršų lepūnėliams turistams siūlo risnoti arkliais. Kresni, darbo nukamuoti, nusižeminę... O gal tik taip atrodo, riebiam turistui ant nustekento kuino nugaros ropščiantis. Klusniai knapsėjo jie aukštyn, vadeliotojų už apynasrių tempiami, pilkų dulkių kamuolių įsupti. Ogi sakė, kad pavojinga pėsčiomis eiti, kad kelias klampiu purvu virtęs, kad tik arklys į viršūnę užtempsiąs... Aš, pasipiktinusi tokia išpuikimo praktika, vikriai žingsniavau į priekį, atmetusi nepaliaujamus siūlymus patobulinti savo nesusiformavusius jojimo įgūdžius. Mano kolega, prakaito išmuštas po pirmųjų keliolikos metrų, pasidavė. Iš paskos gidės vedamas arkliukas pakirpta uodega tapo jo kelionės draugu.
 |
| From vilgaile |
 |
| From vilgaile |
Iš mūsų pėsčiosios gidės Džeinės nebuvo daug naudos – po žodį teko iš jos bedantės burnos traukti. Saulės pasendinto veido, liesutė, į pliažines šliures įsispyrusi, tapseno ji man iš paskos. Aplink vešėjo bananų, mangų, kasavos giraitės, akį sodria žaluma džiugindamos. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 35 metus, bet vis dar nerimsta. Kūnas pagaugais ėjo per lengvais baltais dūmeliais alsuojantį taką žingsniuojant.
 |
| From vilgaile |
Prašau Džeinės mane nufotografuoti. Šioji užtikrintai spaudžia didįjį mano seno fotoaparato mygtuką ir žinovės balsu teiraujasi:
- Kelsi į Feisbuką?
Išpūčiu iš nuostabos akis ir akimirką mąstau ką čia jai atšovus.
- Taip... galbūt keletą. Naudojiesi Feisbuku? – nedrąsiai klausiu.
- Ne... Turime namie generatorių, bet elektra įjungiama tik vakarais.
- Kur tu gyveni? – bandau daugiau iš jos išpešti.
- Turime čia namą su vyru ir sūnumi. Jam 19..
Ji bandė paaiškinti, kokius mokslus jis eina, bet man nepavyko suprasti. Pati Džeinė jau du metus dirba gide – turistų palydove; anksčiau vadeliojo arklius turistų takais.
Viršūnėje užgniaužė kvapą. Ne iš nuovargio – ką čia tie 4 kilometriūksčiai ilgoms kojoms – bet iš nuostabos.
 |
| From vilgaile |
 |
| From vilgaile |
 |
| From vilgaile |
Neišsiamiama kūrėjo vaizduotė, tobulose gamtos formoso išsiskleidusi, stulbinančiu grožiu į veidą alsuojanti. Žmogaus nepaliestas ežeriukas, romiai kraterio įsčiose snaudžiantis, žalią uolą - salą dukraitę mėliu apglėbęs.
Šalia ant didelio suręsto stalo mergaičiukė kirvuku mikliai skobia kokoso riešutus, merkia šiaudelius į saldžią ertmę ir dalina naujiems atvykėliams. Čepsim patenkinti gaivinančias sultis siurbčiodami. Galiausiai riešutas suskaldomas ir minkšta balta kokoso masė išskobiama iš kevalo nurėžta mentele. Mūsų pietūs.
 |
| From vilgaile |
 |
| From vilgaile |
Su Džeine:
 |
| From vilgaile |
Su visa komanda, nuo ugnikalnio nusiropštus:
 |
| From vilgaile |
