Tingiai markstėmės Pušpendros kambarinėje šviesoje, nenoriai lipdamos iš didelės medinės lovos. Juoda tamsa stingdančiai žiojėjo už langų, piešdama kraupius būsimo įvykio scenarijus. Vis dar strigdamos sapnų likučiuose tyliai išsmukome pro galines duris.
- Vėluojam, - ramiu balsu ir visad šypsančiomis akimis sako mums Pušpendra, vesdamas tyliu kiemu, - reiks važiuoti.
- Važiuoti?! – merkiamės su Bani akmenuoto keliuko žibintų šviesoje. Juk mums aukštyn į fortą...
- Motociklu, - dabar jau baltadante burna šypteli pro petį Pušpendra, paspartindamas žingsnį.
Ir štai mes trise, sulipę ant žvilgančio senoviško enfyldo, skrodžiame vaiduokliškai šviesėjančią forto pakalnę. Keliukas akmenuotas ir siauras, lėtai mus bekrūpčiojančius užvedęs prie pirmų vartų.
- Užrakinta, - suraukė kaktą mūsų šeimininkas, paklibinęs seną spyną.
- Gal jau baigė? – su Bani suinkštėme aiškiai neslėpdamos nusivylimo.
Kiti vartai, pasirodo, irgi užrakinti. Tyliai keikėm savo rytinį tingulį, užlaikiusį lovoje keliomis minutėmis ilgiau nei derėjo. Galiausiai įsukome į centrinį tvirtovės kiemą ir užgesinę motociklą sparčiai nužingsniavome link stačių laiptų dešinėje sienoje. Sunkiai užkopėme į viršų, kur blykštančioje žaroje žiojėjo vartai į deivės Kali šventyklą.
Kali... Kas ši mitų apsupta, kraugeriškai pasirodanti deivė? Kala Sanskrito kalba reiškia juodą, mirtį, laiką.
Visgi Kali idėją dauguma neteisingai supranta, siedami ją su mirtimi, seksualumu bei smurtu. Tiesa, ją iš dalies galima vadinti mirties deive, mat ji žudo ego – egocentrišką realybės suvokimą. Tam, kuris prisirišęs prie savojo AŠ, ji pasirodys baisingoje formoje, tačiau visada bus matoma kaip atsidavusi motina tų, kurie siekia sunaikinti savąjį ego. Hinduistų sagose ją galima aptikti žudančią demonus, nieko daugiau, taigi ji neteisingai siejama su žmogaus mirtimi. Tiesa, tiek Šyva, tiek Kali mėgsta tūnoti kremavimo patalpose, taigi daug atsidavėlių renkasi ten mediduoti. Ne garbinti mirtį, bet išsivaduoti iš „aš-esu-kūnas“ idėjos, kuri mus apsėdusi. Šyva ir Kali išlaisvina iš ego iliuzijos. Kali yra nuolatinė naikintojo Šyvos kompanionė – ji dažnai vaizduojama stovinti ant jo kūno. Kartu jie naikina netikrovę. Juoda deivės oda simbolizuoja gimdą kurioje kuriasi gyvybė ir kurioje mūsų gyvybė užgęsta. Šyva gi savo balta oda spinduliuoja palaimą kurioje mes esame būdami visiškai sąmoningi (being-consciousness-bliss).
Kali piešiama su kaukolių girlianda ir nutrauktų kraujuojančių rankų sijonu, mat ego kyla iš susitapatinimo su kūnu. Kali - nepailstanti „Aš-esu-KŪNAS“ ir „Aš-ESU“ kovos kurstytoja.
Apeigos dar neprasidėjo, aplink tylu. Staiga atsivėrė durys ir iš šoninių šventyklos patalpų išsvirduliavo baltais dhoti ir raudonais marškinėliais apsirėdęs šventikas su kardu rankoje. Nė nežvilgtelėjęs į mus nusvirduliavo ilgu koridoriumi link išėjimo. Pušpendra keliais žodžiais persimetė su kitu pirmyn atgal kursuojančiu šventiku, renkančiu kitus ritualo reikmenis. Atsisukęs į mus, nuramino:
- Dar nepradėjo.. Eime!
Visi keturi išsliūkinome pro tuos pačius forto vartus atgal į aukojimo bokštą, kurį dar prieš ketvirtį valandos varstėme nusivylusiais žvilgnsiais. Pakely prisijungė dar vienas vaikinukas, tempiantis už pavadžio baikščią ožkelę. Pašiurpusi dėbčiojau tai į vargšą gyvulį, tai į priekyje apgirtusiai žirgliojantį pirmąjį šventiką, kuris, atrodė, tuoj susmuks ant tako neišlaikęs pusiausvyros.
- Jis girtas! – padarė išvadą ir Bani, įremdama į mane paklaikusį žvilgsnį.
Atvykę į veiksmo vietą, egzekucijos vykdytojai pasuko prie lango ir ėmė ruoštis.
Rytas dosnia ledine šviesa liejosi smėlėtoje patalpoje, apnuogindamas apsimiegojusių šventikų veidus ir klaikiose gyvulio akyse. Mirties nuojauta augo kiekvienoje bokšto kertėje, kiekvienoje ilgoje sekundėje, pripildydama mano jusles beviltiško išgąsčio. Baugščiai spietėmės į kampą prie įėjimo. Vyras, atvesdinęs ožką, ištempė jos laibą kaklą patraukdamas į save pavadį.
Apsvaigęs budelis, abiem rankom suėmęs savo įrankį, lėtai iškėlė virš galvos. Mirtina tyla užėmė kvapą, rodos net spengti pradėjo nuščiuvusios pakampės... Čakšt! Apmirėme. Pirmas kardo smūgis iš girtų šventiko rankų nebuvo mirtinas. Gyvulys susverdėjo, panarindamas sužeistą sprandą, nuo kurio nutryško šilta tamsaus skysčio srovė. Virvė, nukarusi nuo kaklo, vėl tvirtai išsitempė.
Čakšt! Antras kirtis lediniu šalčiu nutirpdė vidurius.. Trečiąjį stebėjau kaip sulėtintame kine, kraujo pėdsaku nuritinusį vargšės ožkos galvą į smėlio pusnį. Antrasis šventikas ją mikliai įdėjo į žiedlapiais papuoštą metalinę lėkštę, ir uždengęs audeklu išsinešė pro angą. Kelias akimirkas negalėjau pajudėti iš vietos, įsistebeilijusi į kraują atspindinčius saulės zuikučius ištryptame smėlyje. O juk tai turėjo būti vienintelis smūgis... Tikslus ir lemiamas. Ar šventikai girdosi bandydami emociškai sušvelninti savo kraugerišką kasdienę pareigą?..
Sustingusiomis akimis nusekiau vienas po kito bokštą paliekančius egzekucijos liudytojus. Galiausiai išsvirduliavau, sekdama jiems įkandin. Aprūkęs aušros šaltukas pamažėle tirpo nedrąsioje ryto šviesoje mums žingsniuojant akmeniniu grindiniu. Mirties realybė galutinai įsigėrė į pašiurpusią odą.
Prie šventyklos jau mindžikavo būrelis deivės Kali gerbėjų, atvykusių į gyvulio aukojimo puotą. Indas su ožkos galva buvo pastatytas šventyklos priekyje, priešais Kali atvaizdą. Amžinybės pergalė prieš laikiną žemišką kūną grėsmingai žaižaravo jos juodose akyse pro atviras nišos duris.
Po nedidelės pudžos (religinio ritualo), gavę po prisirpusią medetkų girliandą ant kaklo, nebyliai išsliūkinome į lauką. Išsiblaivęs rytas kabino mažus debesiukus į melsvą dangų virš gražių Radžastano kalvų, supdamas į didelį, romantiškai liūdną jausmą.
- Vėluojam, - ramiu balsu ir visad šypsančiomis akimis sako mums Pušpendra, vesdamas tyliu kiemu, - reiks važiuoti.
- Važiuoti?! – merkiamės su Bani akmenuoto keliuko žibintų šviesoje. Juk mums aukštyn į fortą...
- Motociklu, - dabar jau baltadante burna šypteli pro petį Pušpendra, paspartindamas žingsnį.
Ir štai mes trise, sulipę ant žvilgančio senoviško enfyldo, skrodžiame vaiduokliškai šviesėjančią forto pakalnę. Keliukas akmenuotas ir siauras, lėtai mus bekrūpčiojančius užvedęs prie pirmų vartų.
- Užrakinta, - suraukė kaktą mūsų šeimininkas, paklibinęs seną spyną.
- Gal jau baigė? – su Bani suinkštėme aiškiai neslėpdamos nusivylimo.
Kiti vartai, pasirodo, irgi užrakinti. Tyliai keikėm savo rytinį tingulį, užlaikiusį lovoje keliomis minutėmis ilgiau nei derėjo. Galiausiai įsukome į centrinį tvirtovės kiemą ir užgesinę motociklą sparčiai nužingsniavome link stačių laiptų dešinėje sienoje. Sunkiai užkopėme į viršų, kur blykštančioje žaroje žiojėjo vartai į deivės Kali šventyklą.
Kali... Kas ši mitų apsupta, kraugeriškai pasirodanti deivė? Kala Sanskrito kalba reiškia juodą, mirtį, laiką.
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
Visgi Kali idėją dauguma neteisingai supranta, siedami ją su mirtimi, seksualumu bei smurtu. Tiesa, ją iš dalies galima vadinti mirties deive, mat ji žudo ego – egocentrišką realybės suvokimą. Tam, kuris prisirišęs prie savojo AŠ, ji pasirodys baisingoje formoje, tačiau visada bus matoma kaip atsidavusi motina tų, kurie siekia sunaikinti savąjį ego. Hinduistų sagose ją galima aptikti žudančią demonus, nieko daugiau, taigi ji neteisingai siejama su žmogaus mirtimi. Tiesa, tiek Šyva, tiek Kali mėgsta tūnoti kremavimo patalpose, taigi daug atsidavėlių renkasi ten mediduoti. Ne garbinti mirtį, bet išsivaduoti iš „aš-esu-kūnas“ idėjos, kuri mus apsėdusi. Šyva ir Kali išlaisvina iš ego iliuzijos. Kali yra nuolatinė naikintojo Šyvos kompanionė – ji dažnai vaizduojama stovinti ant jo kūno. Kartu jie naikina netikrovę. Juoda deivės oda simbolizuoja gimdą kurioje kuriasi gyvybė ir kurioje mūsų gyvybė užgęsta. Šyva gi savo balta oda spinduliuoja palaimą kurioje mes esame būdami visiškai sąmoningi (being-consciousness-bliss).
Kali piešiama su kaukolių girlianda ir nutrauktų kraujuojančių rankų sijonu, mat ego kyla iš susitapatinimo su kūnu. Kali - nepailstanti „Aš-esu-KŪNAS“ ir „Aš-ESU“ kovos kurstytoja.
Apeigos dar neprasidėjo, aplink tylu. Staiga atsivėrė durys ir iš šoninių šventyklos patalpų išsvirduliavo baltais dhoti ir raudonais marškinėliais apsirėdęs šventikas su kardu rankoje. Nė nežvilgtelėjęs į mus nusvirduliavo ilgu koridoriumi link išėjimo. Pušpendra keliais žodžiais persimetė su kitu pirmyn atgal kursuojančiu šventiku, renkančiu kitus ritualo reikmenis. Atsisukęs į mus, nuramino:
- Dar nepradėjo.. Eime!
Visi keturi išsliūkinome pro tuos pačius forto vartus atgal į aukojimo bokštą, kurį dar prieš ketvirtį valandos varstėme nusivylusiais žvilgnsiais. Pakely prisijungė dar vienas vaikinukas, tempiantis už pavadžio baikščią ožkelę. Pašiurpusi dėbčiojau tai į vargšą gyvulį, tai į priekyje apgirtusiai žirgliojantį pirmąjį šventiką, kuris, atrodė, tuoj susmuks ant tako neišlaikęs pusiausvyros.
- Jis girtas! – padarė išvadą ir Bani, įremdama į mane paklaikusį žvilgsnį.
Atvykę į veiksmo vietą, egzekucijos vykdytojai pasuko prie lango ir ėmė ruoštis.
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
Rytas dosnia ledine šviesa liejosi smėlėtoje patalpoje, apnuogindamas apsimiegojusių šventikų veidus ir klaikiose gyvulio akyse. Mirties nuojauta augo kiekvienoje bokšto kertėje, kiekvienoje ilgoje sekundėje, pripildydama mano jusles beviltiško išgąsčio. Baugščiai spietėmės į kampą prie įėjimo. Vyras, atvesdinęs ožką, ištempė jos laibą kaklą patraukdamas į save pavadį.
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
Apsvaigęs budelis, abiem rankom suėmęs savo įrankį, lėtai iškėlė virš galvos. Mirtina tyla užėmė kvapą, rodos net spengti pradėjo nuščiuvusios pakampės... Čakšt! Apmirėme. Pirmas kardo smūgis iš girtų šventiko rankų nebuvo mirtinas. Gyvulys susverdėjo, panarindamas sužeistą sprandą, nuo kurio nutryško šilta tamsaus skysčio srovė. Virvė, nukarusi nuo kaklo, vėl tvirtai išsitempė.
Čakšt! Antras kirtis lediniu šalčiu nutirpdė vidurius.. Trečiąjį stebėjau kaip sulėtintame kine, kraujo pėdsaku nuritinusį vargšės ožkos galvą į smėlio pusnį. Antrasis šventikas ją mikliai įdėjo į žiedlapiais papuoštą metalinę lėkštę, ir uždengęs audeklu išsinešė pro angą. Kelias akimirkas negalėjau pajudėti iš vietos, įsistebeilijusi į kraują atspindinčius saulės zuikučius ištryptame smėlyje. O juk tai turėjo būti vienintelis smūgis... Tikslus ir lemiamas. Ar šventikai girdosi bandydami emociškai sušvelninti savo kraugerišką kasdienę pareigą?..
Sustingusiomis akimis nusekiau vienas po kito bokštą paliekančius egzekucijos liudytojus. Galiausiai išsvirduliavau, sekdama jiems įkandin. Aprūkęs aušros šaltukas pamažėle tirpo nedrąsioje ryto šviesoje mums žingsniuojant akmeniniu grindiniu. Mirties realybė galutinai įsigėrė į pašiurpusią odą.
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
Prie šventyklos jau mindžikavo būrelis deivės Kali gerbėjų, atvykusių į gyvulio aukojimo puotą. Indas su ožkos galva buvo pastatytas šventyklos priekyje, priešais Kali atvaizdą. Amžinybės pergalė prieš laikiną žemišką kūną grėsmingai žaižaravo jos juodose akyse pro atviras nišos duris.
Po nedidelės pudžos (religinio ritualo), gavę po prisirpusią medetkų girliandą ant kaklo, nebyliai išsliūkinome į lauką. Išsiblaivęs rytas kabino mažus debesiukus į melsvą dangų virš gražių Radžastano kalvų, supdamas į didelį, romantiškai liūdną jausmą.
 |
| From Jaipur - Amer 08112010 |
