Indijos Šiaurė: Nuostabusis Ladakas

Per nuostabias kalnų virtines, kvapą gniaužiančius tarpeklius, užburiančius slėnius, sidabruotas upes - tylos ir grožio dykumas, dievo vazduotės tobulus užkaborius...

Atvykome į Ladako širdį – Leh. Saulei nusiritinus nuo kalnų viršūnių, miesto garsams nutilus, bruzdesiams nuslopus ir išsislapsčius patamsiuose – štai mes, netvarkingoje Leh autobusų stotyje. Ieškomės svečių namų – bent keturioms naktims. Leh - pilnas nuotykių ir judesio rugpjūčio mėnesį. Sezono įkarštis. Žiemą čia viskas gi pasidengę sniegu, restoranai užkamšyti, verslininkai piečiau išdundėję.

Rytui išaušus krapštomės į lauką, žvejojamės pusryčius. Nuostabios vokiškos kepyklėlės triūsia dūzgia – burnoje tirpstantys sūrio pyragai, obuoliniai štrudeliai, šviežučiai rageliai – gražiai išdėlioti lentynose. Nedažnai kur Indijoje tokių skanėstų atrasi... Indijoje?? Dairausi aplink, stebiu žmones, jų gestus, traukiu į save orą ir ore tvyrančią dvasią – ne, tai – kitas pasaulis, kita žemė, kita energija.

Ladakas – „aukštų perėjų žemė“. Viena iš nedaugelio likusių budizmo buveinių Pietų Azijoje. Kadangi tai dalis stretegiškai svarbios Džamu ir Kašmyro teritorijos, čia gausu karinių dailinių – šarvuotų automobilių, karinių palapinių, automatais apsikarsčiusių aukštaūgių karininkų.

Ladako gyventojai – siaurų tamsių akių, daugiausia Tibeto tibudistai. Žemi, gelsvesnės odos. Gražiu britišku akcentu gromuluojantys.

Išsinuomojame motociklą po kalvotas apylinkes lakstyti. 

Dešimtys iškilių budistų vienuolynų, baltomis sienomis ant iškilesnių uolų mirgančių. 

Giedrų palaimintų veidų vienuoliai, lengvai migruojantys ant motociklų ar be garso šmirinėjantys vienuolynų kiemeliuose. Ramybės auromis apsisiautę, šypsantys į begalybę iš savo meditacijos minkštasuolių šventyklose. Atsiriboję nuo kasdienybės triukšmų, norų, emocijų, baimių. Perėję į „tikrojo aš“ lygmenį, aukščiausiąją tiesą, pakylėtą samonę. Švytintys iš vidaus, spinduliuojantys švarią sielą,tyrą protą. Nusikratę žemiško niekingumo.

Stebiu, mąstau..ir kažkoks naujas suvokimas, miglota, trapi įžvalga pradeda spurdėti, muistytis, formuotis...

Vingiuotu keliuku pakilome virš miesto, į Leh karalių rūmus. Pilkšvi mūrai, išdidžiai žvelgiantys į šviesius, netvarkingai išsimėčiusius mūrinius namelius. Praeities didybės griuvėsiai – visa, ką jie slepia. Smėlis ir dulkės, giliai nusėdusios tamsiuose siauruose koridoriuose ar mediniais pastoliais paremtuose kambariukuose. Nesvarbu sienos... juk tokios erdvės nuo kalvų atsiveria! Imkite, gerkite...

Saulei pažėrus rausvų spalvų vaiskioje padangėje, šešėliams tįstant, kalnams dengiantis vakarišku purpuru, pakilome ant dar vienos Leh kalvos – Shanti Stupa. Stupa – pylimo formos statinys su saugojamomais budizmo reliktais ir Budos garbinimo vieta. Tai antikinė mandalos forma.

Priėjus prie krašto, girdžiu pažįstamą kalbą. Saldi nuostaba užliejo smegenis, širdis pradėjo stipriau plakti. Ne aš viena iš Lietuvos, po Indijos šiaurinius tyrus beklajojanti?

Kelių valandų kelionė automobiliu nuo Leh - Pangong ežeras. 

Nežemiška. Giedro rytinio dangaus mėlynė, nusileidusi į saulėje tviskančių kalnų slėnį. 

Žydra iki skausmo, kad net užsimerkti norisi. Rodos, nebegaliu pakelti... Rodos, įlipau i paveikslėlį, patyrusio dailininko ranka nuteptą. Gal tai vadinama rojumi ant žemės? Balti kaip sniegas debesiukai plūduriuoja dangaus vaiskume, kartais pavirsdami cukruotomis kalnų viršūnėmis ar baltomis dėmėmis veidrodiniame ežero paviršiuje.

Beprotiškai šaltas - kūną, rodos, iki pskutinės dalelytės sugėlė.. bet tyras kaip krištolas. 

Grįžtant pakyla vėjas, didžiuliais šuorais pažeme sukdamas smėlio sūkurius. Veidai ir stiklai pasidengia smėlo dulkėmis. Žmonės ir medžiai isteriškai ima mojuoti rankomis, dangstydamiesi...

Indijos šiaurė - pakeliui į Leh

Nuostabusis Ladakas – istorinė tibetiečių karalystė Himalajuose, nusidriekusi per šiauriausią Indijos valstiją – Džamu ir Kašmyrą bei užgriebusi gabalėlį Kinijos. Ladako centras, ekstremalių Indijos keliautojų traukos vieta Leh įsikūręs apie 3.5 km aukštyje. Į šį vieną šiauriausių Indijos miestų galima nukakti keliais būdais: Tiesiai iš Delio – valandos skrydis ir šiek tiek pykinimo dėl išretėjusio kalnų oro, arba....Dvi dienas burzgėti patrakusiame autobusiuke, pavojingai laviruojant siaurais serpentinais per kalnus, tarpeklius ir slėnius... Saulei šviečiant, lietums lyjant, kalnų viršūnėms sningant ir uolienoms byrant... Spėkite, kurį mes pasirinkom?

-----------------------------------------------------------------------

Kelionę iš Manalio į Leh prisimenu kaip svaigulingą sapną...

Įkliuvome į debesį. Aukštai, ant siauro vingiuoto serpentino, pasidengusiame purvo pliurza ir balomis. Bene dešimt sunkvežimių ir autobusų užklimpo kamštyje, Himalajų kalvų papėdėje - dergiant lietui, purvui trykštant iš po vikšrinių ratų siauručiame kelyje, vairuotojams devynis prakaitus liejant, prasilenkti bandant.

Giedra ir šalta. Sniegu pasidengusios viršūnės blizga ryškioje saulėje. Dangus iki skausmo vaiskus ir žydras, nuožmiai prispaudęs kalvotą horizontą. Šaltukas lyg ir smelkiasi į kaulus pro nesandarius autobusiuko langus... Aš sapne. Nieko nejaučiu, nieko nematau, nieko negirdžiu. Tik tas dieviškas grožis liūliuoja mane kalnų vingiuose, kelia mane į dangaus tolius. Ir vis nesibaigia, auga, gražėja...

Kas keletą valandų vis aptinkame drobinių palapinių spiečių – krautuvėlių-kavinukių oazę su toliau įrengtomis tualetų būdelėmis. Keliautojus sveikina apsimuturiavę žmogiūkščiai - siauraakės moterėlės siūlančios žalios imbieru pagardintos arbatos ar indiškai pieniškos „čai“, tibetietiškų momos ir populiariausio Ladako kalnynų patiekalo – „maggie“ makaroninės sriubos. Iš po stiklu dengtu prekystalių galima nusipirkti šokolado ir sausainių. Skurdus bet visad keleivių laukiamas kalnų stotelių meniu. Užsigrūdinę baikeriai, sustatę motociklus ant akmenuoto kelio, dreduoti svajokliai hipiai, suktinukes traukiantys, užsidegę kalnų entuziastai pokšintys fotoaparatais – visi  kartu. Visus išjudinęs kalnų ilgesys. Visus raminantis arbatos garas vėsiame ore.

Kiekvienas kalnas kitoks. Savaip blizgantis, savomis formomis šliaužiantis, skirtingomis spalvomis žėrintis, kitaip kvepiantis, skirtingu žmonių apgyventas, savaip artimas. Kiekvienas kalnas turi savo veidą, įspūdingų raukšlių išvagotą,  saulės myluojamą. Mainantį nuotaikas, sūpuojantį vėjus.  Kiekvienas kalnas užgniaužia kvapą. Kiekvieną jų įsileisdamas į save – pajausdamas alsavimą, kvapą, skonį.. priartėji prie visa apimančio amžinybės jausmo.

Bam!! Bam pam pam pa-ram.. pariedėję į šalikelę sustojam.  Sprogo padanga.  Išsiropščiam į orą, pasigrožėti giliais žalios upės krantais. Begalinė ramybė ir pasakiškų erdvių tyla uždaro mus į vakuumą, valdomą gamtos. Čia žmogus – tik svečias, nuolankiai paklūstantis nuožmiems dėsniams, įsiliejantis į gaivališką pulsą.

Kylant aukštyn kalnai rūstėja, žolė retėja, užleisdama vietą uolų nuogriuvoms; oras retėja, svaigindamas, klampindamas į tirštėjantį sapną. O šis nepaliaujamai juda, vingiuoja siauru keliu, niūriame kalne išskobtu; kartais pavirsta į košmarą, akiai užkliuvus už sunkvežimių liekanų, merdėjančių stačių šlaitų papėdėse. Ne vienas apsižioplinęs vairuotojas ten nugarmėjęs yra...

Iš sapno budina ratų cypimas, vairuotojui stabdant ties staigiu posūkiu. Ausys nuo spaudimo užgultos. Skaičiuoju nuo akmeningų nuolydžių srovenančius upelius, smagia srove kertančius mūsų kelią.

Vis daugiau bendrakeleivių ima blogai jaustis, užsupti krypuojančio, cypiančio autobuso, svaiginami retėjančio oro. Pasiekus 5300 m aukštį – antrą pasaulio aukščiausią pravažiuojamo kelio tašką, liūliuojantis svaigulys apima ir mane. Stojam. Vangiai nusvirduliuoju link vienišos tualeto būdelės su iš paskos sekančiais bendražygiais.

Po poros valandų stojame mažame miestelyje pasiruošti nakčiai – į drobines palapines po penkis ar šešis. Gaunam šiltos vakarienės specialiai kalnų keleiviams įrengtoje valgykloje. 

Stebim augantį vakarą, jo ilgėjančius, horizontą gniaužiančius pirštus. Žvaigždės pamažu išbėrė tamsėjančius kalnų siluetus, vabzdžiai sucirpė, žvilgsnis užstrigo ore. Įsiurbiu naktį į save, pasiimu kalnų dvasios. Iškvepiu – išdalinu save kiekvienai nuogo grožio dalelytei. 

Šiaurės Indija: Aplink Manalį

(Manalio kelionių tęsinys)

Argi mes neesame prisirišę prie daiktų? Materialiai kasdienių daiktų daiktelių, supančių mus kiekviename žingsnyje. Teikiančių emocinį -socialinį pasitenkinimą ar paguodą, raminančių, darančių gyvenimą tingiai patogų. Pirkdami, vartodami, kaupdami virstame niekingais daiktiškos išorės vergais. Apsimuturiuojame savo materialybe iki ausų, įlendame į pavojingą kiautą ir bijome iš jo išlįsti. Vartojame ir džiaugiamės. Daiktybė – puikybė. O jei kas atima kokį žaislą, nurengia, apiplėšia, įskelia mūsų kiautą – jaučiamės nesaugūs, socialiai nepajėgūs konkuruoti su kitais į daiktiškus urvus įlindusiais, besimėgaujančiais. Pavydime, norime daugiau daiktų, daugiau pasitenkinimo, daugiau puikybės.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Taip, tas keletą dienų debesuotame Manalyje mano sąmonę šiek tiek valdė gėdinga daiktinė realybė. Įtikinėjau save, kad tai buvo tik mažas kompiuteris - na, pilnas man vertingos informacijos, bet juk viskas daiktiniame pasaulyje pakeičiama. Kad ir kaip stengiausi kaišytis optimizmo gaidelėmis, kartėlis nelipo man nuo veido, ir Punytas, mano kelionės draugas, tai aiškiai jautė. Vargšas iš kailio nėrėsi, bandydamas susekti greitai pasprukusį taksi vairuotoją, kartu su mano „aipedu“ ir dargi šiltu, skolintu kelioniniu megztiniu. Ir kaip aš galėjau visa tai pamiršti?

Iš taksi klientų aptarnavimo būdelės skambiname į Pandoh – miestelį, iš kurio ir nusičiupome taksi. Šie nieko pagelbėti negali, nes nei mes taksi numerio turėjome, nei vairuotojo vardo. Visgi Punytas, vietinis vaikis, šiaurinėje Indijoje gimęs augęs, prisiminė, kad turi čia pažįstamų… Keliolika skambučių šen bei ten - ir visas Pandoh miestelis sukrutęs sujudęs, paskelbęs taksi vairuotojo su dingusiu „aipedu“ paiešką. Dar kitą dieną, po kelių naktų, praleistų Manalyje, mes jau sėdėjome ant motociklo, šiaušdami atgal į Pandoh visą šimtą kilometrų. Pamestų daiktų žvejotis.

Ach, koks grožis! Kalvos, užgulusios siaurą mūsų keliuką, akino žaluma. Upė gundančiai mirgėjo mums pašonėj, staigiais vingiais besileidžiant žemyn nuo Manalio kalvų.  

Mintyse bėgo Manalyje sutiktų spalvingų žmonių veidai, jų debesuoti pasaulėliai, tarp kalvų pastrigę, kalvomis besiritinėjantys. Maži ir nereiklūs. Čigoniškos moterys, žvitriomis akimis tyrinėjančios praeivius, gyvus minkštus zuikius į rankas kišančios...

Meistrai, piešiantys , drožinėjantys, tapantys medines lenteles Manalio turgelyje:

Simpatiškas, gilių šokoladinių akių berniukas, tiesiantis miniatiūrinę dėžutę su kraujo raudonumo šafranu. Drovus pieniško gėrimo pardavėjas, didžiuliu samčiu pilantis lempose saldžiai raibuliuojantį skystį.

Margų siūlų verpėjėliai, pasakiškų šalikų audėjėliai... Stakles ir po aplinkinius kaimus išdalinę, norinčius tauraus amato primokę, dirbinius surinkę ir į lentynas sukrovę - turistams akims paganyti, pinigines pakrapšyti:

Ir smagumas po Manalį duotis... Senos medinės hinduistų šventyklos paunksmėje...

...žaismingos ledinės upės žaidynėse...

...vietinių koldūnų su vištiena (momos) vaišėse...

...budistų apeiginių instrumentų aiduose...

Kelių dienų Manalio vaizdams sukantis galvoje, kelionė motociklu neprailgo – po geros pusantros valandos mes jau stovėjome centrinėje Pandoh sankryžoje, spausdami ranką taksi vairuotojui... Grąžinusiam man žaislą kartu su megztiniu! Krykščiu kaip vaikas, o Punytui lyg akmuo nuo širdies nusirito, mane pagaliau švytinčią po dviejų dienų išvydus. 
Ilgai nedelsę pasipustėme padus atgal į Manalį... Šioji kelionė visgi neprabėgo be nuotykių. Pusiaukelėje staiga prakiuro nuomoto motociklo padanga. Gerai, kad visai šalia – maža gyvenvietė, su keliais pameistrėliais palei kelią besitrinančias (ar tyčia jie ratus prakiurdo??). Laukdami jų verdikto, šlamščiam ant ratuoto prekystalio dėdulės spirginamus sumuštinius; užsigeriam akmenuotos upės šniokštimu...

Maždaug po valandos, pasikeitę guminę rato plėvelę, vėl patenkinti, kiek nuvargę, skriejame vakarėjančiu, saulės nuauksintu keliu... Krūptelėjau. Nugirdau Punytą keiksnojant save.

-          Kas nutiko?! – rėkiu per vėją jam už nugaros.

-          Benzinas baigiasi!

-          O ne…- ech, juk ne man, prastai vairuotojai, spręsti apie reikiamą benzino kiekį.

Tai ir nuo transporto priemonės priklauso, ir nuo greičio, ir nuo benzino kokybės, matyt dar ir nuo nuotaikos bei oro temperatūros... Kaip visa tai pasverti?

Iki artimiausios „Indian Oil“ – pora kilometrų. Nuovargiui lipant ant kulnų, vakarui nuožmėjant, tempiame savo motociklą nebyliu asfaltu, šalmus į pažastis pasikišę. Pilamės pusantro litro – juk turėtų užtekti keturiasdešimčiai kilometrų?

Toliau riedant, tamsa pamažu apklostė kalvų žalumas, paslėpė krioklius. Liko tik upės šniokštimas ir kalvose įsispraudusių nameliukų švieselės... Mažiname greitį – sunku išlikti budriems nuovargiui kaustant nugaras ir tamsai grėsmingai tirštėjant prieš akis. Visgi pamažu kasėmės link savo tikslo. Staiga, likus vos sptyniems kilometrams iki Manalio, motociklas vėl pradėjo kosėti. Punytas stoja pakelėje ir krizendamas nusiima šalmą.

-          Kas nutiko?! – su siaubu klausiu, purtydama jį už pakarpos, nors puikiai nujaučiu nelaimę.

-          Benzino bakas tuščias! - patvirtina mano nuogąstavimus vairuotojas.

Keikdama mus abu už neapdairumą, nusikabaroju nuo motociklo ir sėduosi ant kelio atsipūsti. Tamsu nors į akį durk, kyla rūkas. Laimei, pro šalį pėdinęs sunkvežimio vairuotojas (ir iš kur jis čia atsirado?), pasisiūlo mus pametėti iki artimiausios degalinės. Palikę motociklą pakelėj, užšokame ant minkštų „Goods Carrier“ sėdynių – juk visada buvo smalsu pasivėžinti šiuo dažniausiai Indijos gatvėse matomu krovininiu automobiliu. Vaivorykštės spalvomis numargintu, su patrakusiu vairuotoju prie didelio gergždiančio vairo. Dardėdami iš aukšto žvelgiame į asfaltą aplipusius didžiulius rūko kamuolius, mistiškai pampstančius nuo stiprėjančio lietaus lašų. Vairuotojas, rodosi, žino kelią, tvirtai sukdamas vairą posūkiuose, bet jo raudoniu pasruvusios akys kėlė išgąstį... Neapsieina čia vairuotojai be kanapinių svaigalų, apgaudinėdami ilgų kelionių nuovargį.

Siūlo ir mums parūkyti, bet mes greitai iššokam ir lekiam prie degalinės. Jau visa valanda kaip turėjom grąžinti motociklą! Skubiai pilamės litrą degalų į plastmasinį butelį nuo vandens – juk tik septyniems kilometrams... Bėgam atgal į kelią gaudytis dar vieno pakeleivingo automobilio, kad mus dabar jau atgal prie pamesto motociklo pavežtų. Matyt, tiems tolimųjų reisų vairuotojams prailgsta ilgas valandas prie vairo kiurksoti, kad jie noriai pramogų kabinasi. Januolis, apsiginklavęs buteliu su benzinu, ir užsienietė jo pakeleivė, desperatiškai vidurnaktį automobilius stabdantys... Nekasdienis tų apylinkių reginys! Vienas balsas iš stojančio sunkvežimio šaukia mums lipti vidun. Nudžiugę vikriai ropščiamėds ant minkštų sėdynių ir aš leidžiu Punytui pradėti regzti šneką su apdujusiu vairuotoju. Neilgai trukus paaiškėja, kad jis ir Punytas - iš to paties regiono kilę. Puikesnės progos draugystės dūmeliui užtraukti nerasi! Traukia jis džiovintų kanapių ryšulėlį iš užanties, kitaip ir nemanydamas mūsų paleisti...


------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Be galo nusiplūkę, po šimtą kilometrų pirmyn-atgal suvažinėję, atgavę mano kompiuteriuką, su vietiniais vairuotojais pabendravę, nuo upės ir kalvų apsvaigę... Jei ne mano kompiuteriukas, ir šių užrašų dabar neskaitytumėte, iš mano linksmybių į ūsą nešypsotume...:)

Filipinai: Tagaitai

Taal ežero saloje pūpso dar dūmais tebealsuojantis ugnikalnis. Jo kraterio ertmėje žavingai teliuskuoja žmogaus nepaliestas ežeriukas, užsiauginęs salą nykštukę – dukteraitę...

From vilgaile

Tagaitai miestelį pasiekėme po ilgos trijų valandų kelionės autobusu. Atvirais langais ir durimis, autobusas kiekvienoje stotelėje triukšmingai įlaipindavo prekeivius, bananais apsikarsčiusius, riešutų ar kitų saldėsių pilnas pintines prisikrovusius. Nesigėdijo jie garsių komentarų neįprastos keleivės pusėn laidyti...
Artėjant prie Tagaitai, oras sparčiai vėso. Oda šiurpo iš autobuso lipant. Dangus apsikaišė storažandžių debesų paklote, giliai nugramzdinusią kaitrią Manilos saulę. Pakelėje būriavosi triratės motociklinės rikšos. Džiaugiausi turėdama puikų derybininką – Venkis akimirksniu suderėjo 100 pesų už pasivažinėjimą iki gražiojo ežero su krateriu (6 LT).

From vilgaile

Sparčiai riedant pavojingai vingiuota kalva žemyn, ledinis vėjas čaižė kiekvieną atvirą kūno vietą. Rikšiukėje susispaudę bandėme šildyti sustirusias rankas. Išgąsčio pilnomis akimis šnairuoju į Venkį – kur dingo Filipinų tropikai? Bet papėdėje pamažu šilo. Pasiekus prieplauką vėjas virto šilkiniu, viliojančiai nardančiu tarp krantinėje išrikiuotų margų žvejų valčių. Beveik dvigubai numušę kainą, suderėjome laivę už du tūkstančius pesų (123 LT).

From vilgaile

From vilgaile

Į kraterio viršų lepūnėliams turistams siūlo risnoti arkliais. Kresni, darbo nukamuoti, nusižeminę... O gal tik taip atrodo, riebiam turistui ant nustekento kuino nugaros ropščiantis. Klusniai knapsėjo jie aukštyn, vadeliotojų už apynasrių tempiami, pilkų dulkių kamuolių įsupti. Ogi sakė, kad pavojinga pėsčiomis eiti, kad kelias klampiu purvu virtęs, kad tik arklys į viršūnę užtempsiąs... Aš, pasipiktinusi tokia išpuikimo praktika, vikriai žingsniavau į priekį, atmetusi nepaliaujamus siūlymus patobulinti savo nesusiformavusius jojimo įgūdžius. Mano kolega, prakaito išmuštas po pirmųjų keliolikos metrų, pasidavė. Iš paskos gidės vedamas arkliukas pakirpta uodega tapo jo kelionės draugu.

From vilgaile

From vilgaile

Iš mūsų pėsčiosios gidės Džeinės nebuvo daug naudos – po žodį teko iš jos bedantės burnos traukti. Saulės pasendinto veido, liesutė, į pliažines šliures įsispyrusi, tapseno ji man iš paskos. Aplink vešėjo bananų, mangų, kasavos giraitės, akį sodria žaluma džiugindamos. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė prieš 35 metus, bet vis dar nerimsta. Kūnas pagaugais ėjo per lengvais baltais dūmeliais alsuojantį taką žingsniuojant.

From vilgaile

Prašau Džeinės mane nufotografuoti. Šioji užtikrintai spaudžia didįjį mano seno fotoaparato mygtuką ir žinovės balsu teiraujasi:
- Kelsi į Feisbuką?
Išpūčiu iš nuostabos akis ir akimirką mąstau ką čia jai atšovus.
- Taip... galbūt keletą. Naudojiesi Feisbuku? – nedrąsiai klausiu.
- Ne... Turime namie generatorių, bet elektra įjungiama tik vakarais.
- Kur tu gyveni? – bandau daugiau iš jos išpešti.
- Turime čia namą su vyru ir sūnumi. Jam 19..
Ji bandė paaiškinti, kokius mokslus jis eina, bet man nepavyko suprasti. Pati Džeinė jau du metus dirba gide – turistų palydove; anksčiau vadeliojo arklius turistų takais.

Viršūnėje užgniaužė kvapą. Ne iš nuovargio – ką čia tie 4 kilometriūksčiai ilgoms kojoms – bet iš nuostabos.

From vilgaile

From vilgaile

From vilgaile

Neišsiamiama kūrėjo vaizduotė, tobulose gamtos formoso išsiskleidusi, stulbinančiu grožiu į veidą alsuojanti. Žmogaus nepaliestas ežeriukas, romiai kraterio įsčiose snaudžiantis, žalią uolą - salą dukraitę mėliu apglėbęs.
Šalia ant didelio suręsto stalo mergaičiukė kirvuku mikliai skobia kokoso riešutus, merkia šiaudelius į saldžią ertmę ir dalina naujiems atvykėliams. Čepsim patenkinti gaivinančias sultis siurbčiodami. Galiausiai riešutas suskaldomas ir minkšta balta kokoso masė išskobiama iš kevalo nurėžta mentele. Mūsų pietūs.

From vilgaile

From vilgaile

Su Džeine:

From vilgaile

Su visa komanda, nuo ugnikalnio nusiropštus:

From vilgaile