Šiaurės Indija: Aplink Manalį

(Manalio kelionių tęsinys)

Argi mes neesame prisirišę prie daiktų? Materialiai kasdienių daiktų daiktelių, supančių mus kiekviename žingsnyje. Teikiančių emocinį -socialinį pasitenkinimą ar paguodą, raminančių, darančių gyvenimą tingiai patogų. Pirkdami, vartodami, kaupdami virstame niekingais daiktiškos išorės vergais. Apsimuturiuojame savo materialybe iki ausų, įlendame į pavojingą kiautą ir bijome iš jo išlįsti. Vartojame ir džiaugiamės. Daiktybė – puikybė. O jei kas atima kokį žaislą, nurengia, apiplėšia, įskelia mūsų kiautą – jaučiamės nesaugūs, socialiai nepajėgūs konkuruoti su kitais į daiktiškus urvus įlindusiais, besimėgaujančiais. Pavydime, norime daugiau daiktų, daugiau pasitenkinimo, daugiau puikybės.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Taip, tas keletą dienų debesuotame Manalyje mano sąmonę šiek tiek valdė gėdinga daiktinė realybė. Įtikinėjau save, kad tai buvo tik mažas kompiuteris - na, pilnas man vertingos informacijos, bet juk viskas daiktiniame pasaulyje pakeičiama. Kad ir kaip stengiausi kaišytis optimizmo gaidelėmis, kartėlis nelipo man nuo veido, ir Punytas, mano kelionės draugas, tai aiškiai jautė. Vargšas iš kailio nėrėsi, bandydamas susekti greitai pasprukusį taksi vairuotoją, kartu su mano „aipedu“ ir dargi šiltu, skolintu kelioniniu megztiniu. Ir kaip aš galėjau visa tai pamiršti?

Iš taksi klientų aptarnavimo būdelės skambiname į Pandoh – miestelį, iš kurio ir nusičiupome taksi. Šie nieko pagelbėti negali, nes nei mes taksi numerio turėjome, nei vairuotojo vardo. Visgi Punytas, vietinis vaikis, šiaurinėje Indijoje gimęs augęs, prisiminė, kad turi čia pažįstamų… Keliolika skambučių šen bei ten - ir visas Pandoh miestelis sukrutęs sujudęs, paskelbęs taksi vairuotojo su dingusiu „aipedu“ paiešką. Dar kitą dieną, po kelių naktų, praleistų Manalyje, mes jau sėdėjome ant motociklo, šiaušdami atgal į Pandoh visą šimtą kilometrų. Pamestų daiktų žvejotis.

Ach, koks grožis! Kalvos, užgulusios siaurą mūsų keliuką, akino žaluma. Upė gundančiai mirgėjo mums pašonėj, staigiais vingiais besileidžiant žemyn nuo Manalio kalvų.  

Mintyse bėgo Manalyje sutiktų spalvingų žmonių veidai, jų debesuoti pasaulėliai, tarp kalvų pastrigę, kalvomis besiritinėjantys. Maži ir nereiklūs. Čigoniškos moterys, žvitriomis akimis tyrinėjančios praeivius, gyvus minkštus zuikius į rankas kišančios...

Meistrai, piešiantys , drožinėjantys, tapantys medines lenteles Manalio turgelyje:

Simpatiškas, gilių šokoladinių akių berniukas, tiesiantis miniatiūrinę dėžutę su kraujo raudonumo šafranu. Drovus pieniško gėrimo pardavėjas, didžiuliu samčiu pilantis lempose saldžiai raibuliuojantį skystį.

Margų siūlų verpėjėliai, pasakiškų šalikų audėjėliai... Stakles ir po aplinkinius kaimus išdalinę, norinčius tauraus amato primokę, dirbinius surinkę ir į lentynas sukrovę - turistams akims paganyti, pinigines pakrapšyti:

Ir smagumas po Manalį duotis... Senos medinės hinduistų šventyklos paunksmėje...

...žaismingos ledinės upės žaidynėse...

...vietinių koldūnų su vištiena (momos) vaišėse...

...budistų apeiginių instrumentų aiduose...

Kelių dienų Manalio vaizdams sukantis galvoje, kelionė motociklu neprailgo – po geros pusantros valandos mes jau stovėjome centrinėje Pandoh sankryžoje, spausdami ranką taksi vairuotojui... Grąžinusiam man žaislą kartu su megztiniu! Krykščiu kaip vaikas, o Punytui lyg akmuo nuo širdies nusirito, mane pagaliau švytinčią po dviejų dienų išvydus. 
Ilgai nedelsę pasipustėme padus atgal į Manalį... Šioji kelionė visgi neprabėgo be nuotykių. Pusiaukelėje staiga prakiuro nuomoto motociklo padanga. Gerai, kad visai šalia – maža gyvenvietė, su keliais pameistrėliais palei kelią besitrinančias (ar tyčia jie ratus prakiurdo??). Laukdami jų verdikto, šlamščiam ant ratuoto prekystalio dėdulės spirginamus sumuštinius; užsigeriam akmenuotos upės šniokštimu...

Maždaug po valandos, pasikeitę guminę rato plėvelę, vėl patenkinti, kiek nuvargę, skriejame vakarėjančiu, saulės nuauksintu keliu... Krūptelėjau. Nugirdau Punytą keiksnojant save.

-          Kas nutiko?! – rėkiu per vėją jam už nugaros.

-          Benzinas baigiasi!

-          O ne…- ech, juk ne man, prastai vairuotojai, spręsti apie reikiamą benzino kiekį.

Tai ir nuo transporto priemonės priklauso, ir nuo greičio, ir nuo benzino kokybės, matyt dar ir nuo nuotaikos bei oro temperatūros... Kaip visa tai pasverti?

Iki artimiausios „Indian Oil“ – pora kilometrų. Nuovargiui lipant ant kulnų, vakarui nuožmėjant, tempiame savo motociklą nebyliu asfaltu, šalmus į pažastis pasikišę. Pilamės pusantro litro – juk turėtų užtekti keturiasdešimčiai kilometrų?

Toliau riedant, tamsa pamažu apklostė kalvų žalumas, paslėpė krioklius. Liko tik upės šniokštimas ir kalvose įsispraudusių nameliukų švieselės... Mažiname greitį – sunku išlikti budriems nuovargiui kaustant nugaras ir tamsai grėsmingai tirštėjant prieš akis. Visgi pamažu kasėmės link savo tikslo. Staiga, likus vos sptyniems kilometrams iki Manalio, motociklas vėl pradėjo kosėti. Punytas stoja pakelėje ir krizendamas nusiima šalmą.

-          Kas nutiko?! – su siaubu klausiu, purtydama jį už pakarpos, nors puikiai nujaučiu nelaimę.

-          Benzino bakas tuščias! - patvirtina mano nuogąstavimus vairuotojas.

Keikdama mus abu už neapdairumą, nusikabaroju nuo motociklo ir sėduosi ant kelio atsipūsti. Tamsu nors į akį durk, kyla rūkas. Laimei, pro šalį pėdinęs sunkvežimio vairuotojas (ir iš kur jis čia atsirado?), pasisiūlo mus pametėti iki artimiausios degalinės. Palikę motociklą pakelėj, užšokame ant minkštų „Goods Carrier“ sėdynių – juk visada buvo smalsu pasivėžinti šiuo dažniausiai Indijos gatvėse matomu krovininiu automobiliu. Vaivorykštės spalvomis numargintu, su patrakusiu vairuotoju prie didelio gergždiančio vairo. Dardėdami iš aukšto žvelgiame į asfaltą aplipusius didžiulius rūko kamuolius, mistiškai pampstančius nuo stiprėjančio lietaus lašų. Vairuotojas, rodosi, žino kelią, tvirtai sukdamas vairą posūkiuose, bet jo raudoniu pasruvusios akys kėlė išgąstį... Neapsieina čia vairuotojai be kanapinių svaigalų, apgaudinėdami ilgų kelionių nuovargį.

Siūlo ir mums parūkyti, bet mes greitai iššokam ir lekiam prie degalinės. Jau visa valanda kaip turėjom grąžinti motociklą! Skubiai pilamės litrą degalų į plastmasinį butelį nuo vandens – juk tik septyniems kilometrams... Bėgam atgal į kelią gaudytis dar vieno pakeleivingo automobilio, kad mus dabar jau atgal prie pamesto motociklo pavežtų. Matyt, tiems tolimųjų reisų vairuotojams prailgsta ilgas valandas prie vairo kiurksoti, kad jie noriai pramogų kabinasi. Januolis, apsiginklavęs buteliu su benzinu, ir užsienietė jo pakeleivė, desperatiškai vidurnaktį automobilius stabdantys... Nekasdienis tų apylinkių reginys! Vienas balsas iš stojančio sunkvežimio šaukia mums lipti vidun. Nudžiugę vikriai ropščiamėds ant minkštų sėdynių ir aš leidžiu Punytui pradėti regzti šneką su apdujusiu vairuotoju. Neilgai trukus paaiškėja, kad jis ir Punytas - iš to paties regiono kilę. Puikesnės progos draugystės dūmeliui užtraukti nerasi! Traukia jis džiovintų kanapių ryšulėlį iš užanties, kitaip ir nemanydamas mūsų paleisti...


------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Be galo nusiplūkę, po šimtą kilometrų pirmyn-atgal suvažinėję, atgavę mano kompiuteriuką, su vietiniais vairuotojais pabendravę, nuo upės ir kalvų apsvaigę... Jei ne mano kompiuteriukas, ir šių užrašų dabar neskaitytumėte, iš mano linksmybių į ūsą nešypsotume...:)