Gabalėlis Honkongo smelkėsi per saulės nutviekstus langus - dirbtinėje saloje, Kinijos pakrantėje. Rūko pataluose tarpstantis vandenynas, su lengvai paviršiumi slystančiomis laivėmis. Tingus žvilgsnis šokinėjo tarp milžiniško pastato švieslenčių ir begalybės panašių azijietiškų veidų. Kiek slenkančių laiptų laiptelių, ištįsėlių koridorių, prabangių restoranų ir kvapnių kavinių greitukių... Genijai kuria tokias konstrukcijas – oro uostus. O man tai – dar viena stotelė, tarp dviejų pasaulių. Iš Mumbajaus bruzdesio į Manilos grožybes.
------------------------------
Iššokom iš Manilos metro į senamiesčio gatvę, dusinamą slegiančios pusiaudienio kaitros. Karštas drėgnas oras deginančiai plūstelėjo į plaučius, primindamas, kad mes pačiuose tropikuose – vos pusantro tūkstančio kilometrų iki pusiaujo.
Džipniai savo ekstravagantiška išvaiza iškart patraukė akį, riedėdami ar stoviniuodami plačiose pilkose gatvėse. Šie po antro pasaulinio karo amerikiečių palikti kariniai džipai buvo paversti į populiarias viešojo transporto priemones Filipinuose. Nudekoruoti ryškiai rėkiančiomi spalvomis, nudailinti katalikiškais vaizdiniais, riebiai numarginti pamokančiomis frazėmis, džipniai tapo vietinės kultūros simboliu.
Patrakę vairuotojai, persisvėrę per atvirus langus, energingai šūkalojo, kviesdami prisijungti prie susigrūdusio džipnio keleivių būrio. Mažiausia pavėžinimo kaina – 8 pesai (apie 40 ct).
--------------------------
Didelė smalsuolių minia rinkosi aplink Karlą Seldraną (Carlos Celdran) Santjago forte, Intramuros – istorinėjė Manilos širdyje. Prieš žengiant į Manilos istorijos labirintą, sugiedojome Filipinų himną, delną ant širdies prispaudę.
Tropinė popietės tvankmė negailestingai pliekė į nugaras, sunkdama prakaitą iš įkaitusių kūnų. Filipinuose mes turime tik du sezonus, valiūkiškai merkė mums akį Karlas – karštą ir karštenį. Pasipuošęs ispanų kolonizacijos laikmečiu intelektualų dėvėtu apdaru ir be galo teatrališkai pradėjęs savo turą, mūsų gidas akimirksniu pavergė savo klausytojų širdis.
Karlas Seldranas – bene žymiausias Manilos gidas, kultūros aktyvistas ir menininkas-atlikėjas. Įsipainiojęs į šalies socialinę veiklą, jis ypač išgarsėjo skleisdamas švietimą apie ŽIV/AIDS bei šeimos planavimą, kuriam labai priešinosi Filipinų katalikų bažnyčia.
Per vieną protesto akciją, ragindamas vyriausybę priimti atitinkamus švietimo įstatymus, jis įsiveržė į katedrą vidury mišių, mosadamas protesto lenta. Įsižeidę Bažnyčios vyresnieji įsakė policijai įmesti Karlą į daboklę, kur jis prakiurksojo vieną naktį.
Filipinai – daugiau nei 400 metų įvairiausių kolonistų lipdytas kūrinys. Pirmąjį ispanų būrį čia atplukdė portugalų kilmės keliautojas Ferdinandas Magelanas 1521 m. Tai buvo viena jo kelionės aplink pasaulį stotelių, kur jis ir galvą padėjo. Vienos Filipinų genties vadas nepalankiai žiūrėjo į Magelano krikščionybės skleidimo idėją. Įsiplieskęs konfliktas užsibaigė mūšiu, genties kovotojams ispanus išspyrus iš jų valdomos Sebu salos.
Tikrąją kultūrinę košę ispanai gi pradėjai virti nuo 1571 metų, čia pradėjus šeimininkauti ispanų užkariautojui Migeliui Legazpiui. Visa, ką ten rado ispanai – glaudžiai su kinais pasimaišiusią žvejų-prekybininkų tautelę, bambukiniuose nameliuose tarpstančią ir apie 10 tūkst. musulmonų.
Akmens čia sunku rasti, mat Filipinus juosia ugnies žiedas – aktyvi seisminė juosta, dažnai padrebinanti šalį. Sunkoka akmeninius tvarinius išlaikyti: štai Manilos katedra – kūrinys procese, aštuonis kartus sugriuvusi ir atstatyta.
Jei ir prisireikia akmens, gabenasi jį iš kaimynų kinų. Santjago fortas, kuriame mes dabar ausis ištempę klausom Karlo porinamos istorijos, iš ugnikalnio lavos pelenų išskobtas...
Ispanijos karalius, kuriam siaubingai toli Filipinai rodėsi, perleido vietinę Filipinų valdžią katalikų bažnyčiai. Greitai čia įsišaknijo katalikiškoji teokratija – kunigų talibanas, egzotiškąjį salyną valdęs daugiau nei 300 metų.
Gražiai jie su vietiniais sugyveno, išsaugoję apie 85 vietinės kalbos dialektų ir politiškai suvieniję padrikusį archipelagą. Filipinų kinai irgi greitai prisitaikė, atsivertę į katalikybę ir netgi pradėję mokytis ispanų kalbos.
XIX a pab. Ispaniškoji galybė pasaulio arenoje ėmė silpti. Karalius Alfonsas iššsvaitė karalystės pinigus karams. Kuboje pasibaigus Amerikiečių – ispanų karui, Ispanijai neliko nieko kito, kaip perleisti Filipinus Amerikai. Šioji 1898 m. Ispanijai išrašė 20 mln dolerių vertės čekį... Taip Filipinuose buvo pradėta sekti saldžioji amerikietiška pasaka, užtrukusi iki antro pasaulinio karo pabaigos.
Išsilavinę filipiniečiai kalbėjo ispaniškai, žemesniuose visuomenės sluoksniuose gi vešėjo vietinė Tagalog kalba. Salyną užgriuvę Amerikiečiai, negalėdami susišnekėti, mielaširdiškai nusprendė vietiniams padaryti paslaugą – pamokyti visavertės, labiau apšviečiančios kalbos (Britanizacijos šmėkla, net į Pietryčių Aziją atsibeldei!..). Laivu, pavadintu „Tomas“, jie atgabeno būrį anglų kalbos mokytojų. Tomasitai uoliai ėmėsi darbo viešose mokyklose. Iki 1915 m. visos valstybinės institucijos jau buvo įsikandusios guminį amerikiečių akcentą. Vėliau Filipinai išaugo į didžiausią skambučių centrų šalį-operatorę, su nepriekaištingai nupoliruotis balsais kitame ragelio gale. Nenuostabu, kad Filipinai tapo ir trečia didžiausia angliakalbe valstybe pasaulyje...Ech, ne Havajai, o Filipinai turėjo tapti penkiasdešimtąja Amerikos valstija!
Emocinis ryšys su su ispaniškąja kultūra pamažu tirpo amerikiečių grožybėse – Dėdės Semo pinklėse. Vartotojiška amerikičių įtaka pavertė Filipinus pirmąja Azijos valstybe su holivudo filmais, viliojančiomis ledainėmis, tualetiniu popieriumi, begėdiška mėsainių manija (nors bulvytės niekada nepakeitė ryžių..), elektra, liftais... Pirmosiomis Azijos avialinijomis ir viešojo švietimo sistema. 30 metų socialinė evoliucija Filipinams padėjo pasiekti didžiausius raštingumo rodiklius Azijoje. Filipiniečiai buvo žadinami iš ispanams įprasto pogulio – popietinės siestos buvo griežtai uždraustos. Gatvės ėmė dūgzti visą dieną.
Harpest žurnalas Manilą įvertino kaip vieną gražiausių tuometinių pasaulio miestų. Ispaniška bažnyčių klasika, kinų šventyklų mistika ir mažų žvejų namelių organiškumas – tai, ką amerikiečiai mikliai apklojo kerinčiu modernizacijos šydu. 40 amerikietiškojo sapno metų... Auginę, gražinę, popinę Manilą, amerikiečiai ją ir sugriovė. Subombardavo, išsprogdino, numarino... bene iki paskutinio statinio. Galbūt tai buvo vienintelis būdas apsiginti nuo skerdikų japonų... Visgi po antrojo pasaulinio karo Manila pasikeitė visiems laikams.
------------------------------------------------
Kapt.. Lengvas lietaus lašas nedrąsiai užkrito man ant nosies. Kapt, kapt.. dar keli, drąsesni, praskrodę nejaukiai slogią, sunkiai kūnais žliaugiančią tvankmę. Po kelių akimirkų lietus jau džiaugsmingai krapsėjo, gerdamasis į rankines, kameras, drabužius, burnas. Kiauras keroto medžio skėtis nelabai gelbėjo vandens čiurkšlių merkiamiems Manilos istorijos klausytojams. Ir čia Karlas turėjo išeitį, savo šlapią būrį pakviesdinęs į forto auditoriją. Verkė dangus – verkė Karlo širdis, japonų skerdžiamo – amerikiečių sprogdinamo gimto miesto nuotraukas rodant.
Priešpaskutinė turo stotelė – švento Augustino bažnyčia, viena iš nedaugelio išgyvenusių karą. Net ir labiausiai pasišventęs sprogdintojas negriaus Raudonojo Kryžiaus būstinės karo metu.. bet kas gi čia Filipiniečio dvasiai? Katalikiška bažnyčia, kinų drakonais padekoruota, prancūzų liustromis nukabinėta, amerikiečių išvedžiota elektra nušviesta...
Halo-Halo (Mix-Mix) – ne veltui tradicinis filipniečių skanėstas, atspindintis Filipininų kultūrinę maišalynę. Čia rasite:
• Saldintų raudonų pupelių
• Saldintų avinžirnių
• Saldintų mažų storų bananų
• Saldžiųjų bulvių
• Saldžių duonmedžio vaisių
• Cukrinės palmės vaisių
• Palmių krakmolo
• Plonintų ryžių
• Kokoso gabalėlių ir kitų riešutų
• Trinto ledo
• Ledų
• Violetinio džemo - želatinos
• Kreminio pyrago
• Pieno
• Baltojo cukraus
Ach, širdelė salpsta Halo-Halo kabliuojant, katučių mūsų gidui Karlui plojant. Visko po truputį, arba visko kuo daugiau šiame didžiuliame kultūrų katile. Verda, garuoja, papsi, kunkuliuoja Manila...
------------------------------
Iššokom iš Manilos metro į senamiesčio gatvę, dusinamą slegiančios pusiaudienio kaitros. Karštas drėgnas oras deginančiai plūstelėjo į plaučius, primindamas, kad mes pačiuose tropikuose – vos pusantro tūkstančio kilometrų iki pusiaujo.
Džipniai savo ekstravagantiška išvaiza iškart patraukė akį, riedėdami ar stoviniuodami plačiose pilkose gatvėse. Šie po antro pasaulinio karo amerikiečių palikti kariniai džipai buvo paversti į populiarias viešojo transporto priemones Filipinuose. Nudekoruoti ryškiai rėkiančiomi spalvomis, nudailinti katalikiškais vaizdiniais, riebiai numarginti pamokančiomis frazėmis, džipniai tapo vietinės kultūros simboliu.
 |
| From manila |
 |
| From manila |
Patrakę vairuotojai, persisvėrę per atvirus langus, energingai šūkalojo, kviesdami prisijungti prie susigrūdusio džipnio keleivių būrio. Mažiausia pavėžinimo kaina – 8 pesai (apie 40 ct).
--------------------------
Didelė smalsuolių minia rinkosi aplink Karlą Seldraną (Carlos Celdran) Santjago forte, Intramuros – istorinėjė Manilos širdyje. Prieš žengiant į Manilos istorijos labirintą, sugiedojome Filipinų himną, delną ant širdies prispaudę.
 |
| From manila |
Tropinė popietės tvankmė negailestingai pliekė į nugaras, sunkdama prakaitą iš įkaitusių kūnų. Filipinuose mes turime tik du sezonus, valiūkiškai merkė mums akį Karlas – karštą ir karštenį. Pasipuošęs ispanų kolonizacijos laikmečiu intelektualų dėvėtu apdaru ir be galo teatrališkai pradėjęs savo turą, mūsų gidas akimirksniu pavergė savo klausytojų širdis.
Karlas Seldranas – bene žymiausias Manilos gidas, kultūros aktyvistas ir menininkas-atlikėjas. Įsipainiojęs į šalies socialinę veiklą, jis ypač išgarsėjo skleisdamas švietimą apie ŽIV/AIDS bei šeimos planavimą, kuriam labai priešinosi Filipinų katalikų bažnyčia.
Per vieną protesto akciją, ragindamas vyriausybę priimti atitinkamus švietimo įstatymus, jis įsiveržė į katedrą vidury mišių, mosadamas protesto lenta. Įsižeidę Bažnyčios vyresnieji įsakė policijai įmesti Karlą į daboklę, kur jis prakiurksojo vieną naktį.
 |
| From manila |
Filipinai – daugiau nei 400 metų įvairiausių kolonistų lipdytas kūrinys. Pirmąjį ispanų būrį čia atplukdė portugalų kilmės keliautojas Ferdinandas Magelanas 1521 m. Tai buvo viena jo kelionės aplink pasaulį stotelių, kur jis ir galvą padėjo. Vienos Filipinų genties vadas nepalankiai žiūrėjo į Magelano krikščionybės skleidimo idėją. Įsiplieskęs konfliktas užsibaigė mūšiu, genties kovotojams ispanus išspyrus iš jų valdomos Sebu salos.
 |
| From manila |
Tikrąją kultūrinę košę ispanai gi pradėjai virti nuo 1571 metų, čia pradėjus šeimininkauti ispanų užkariautojui Migeliui Legazpiui. Visa, ką ten rado ispanai – glaudžiai su kinais pasimaišiusią žvejų-prekybininkų tautelę, bambukiniuose nameliuose tarpstančią ir apie 10 tūkst. musulmonų.
 |
| From manila |
Akmens čia sunku rasti, mat Filipinus juosia ugnies žiedas – aktyvi seisminė juosta, dažnai padrebinanti šalį. Sunkoka akmeninius tvarinius išlaikyti: štai Manilos katedra – kūrinys procese, aštuonis kartus sugriuvusi ir atstatyta.
 |
| From manila |
Jei ir prisireikia akmens, gabenasi jį iš kaimynų kinų. Santjago fortas, kuriame mes dabar ausis ištempę klausom Karlo porinamos istorijos, iš ugnikalnio lavos pelenų išskobtas...
Ispanijos karalius, kuriam siaubingai toli Filipinai rodėsi, perleido vietinę Filipinų valdžią katalikų bažnyčiai. Greitai čia įsišaknijo katalikiškoji teokratija – kunigų talibanas, egzotiškąjį salyną valdęs daugiau nei 300 metų.
 |
| From manila |
Gražiai jie su vietiniais sugyveno, išsaugoję apie 85 vietinės kalbos dialektų ir politiškai suvieniję padrikusį archipelagą. Filipinų kinai irgi greitai prisitaikė, atsivertę į katalikybę ir netgi pradėję mokytis ispanų kalbos.
XIX a pab. Ispaniškoji galybė pasaulio arenoje ėmė silpti. Karalius Alfonsas iššsvaitė karalystės pinigus karams. Kuboje pasibaigus Amerikiečių – ispanų karui, Ispanijai neliko nieko kito, kaip perleisti Filipinus Amerikai. Šioji 1898 m. Ispanijai išrašė 20 mln dolerių vertės čekį... Taip Filipinuose buvo pradėta sekti saldžioji amerikietiška pasaka, užtrukusi iki antro pasaulinio karo pabaigos.
 |
| From manila |
Išsilavinę filipiniečiai kalbėjo ispaniškai, žemesniuose visuomenės sluoksniuose gi vešėjo vietinė Tagalog kalba. Salyną užgriuvę Amerikiečiai, negalėdami susišnekėti, mielaširdiškai nusprendė vietiniams padaryti paslaugą – pamokyti visavertės, labiau apšviečiančios kalbos (Britanizacijos šmėkla, net į Pietryčių Aziją atsibeldei!..). Laivu, pavadintu „Tomas“, jie atgabeno būrį anglų kalbos mokytojų. Tomasitai uoliai ėmėsi darbo viešose mokyklose. Iki 1915 m. visos valstybinės institucijos jau buvo įsikandusios guminį amerikiečių akcentą. Vėliau Filipinai išaugo į didžiausią skambučių centrų šalį-operatorę, su nepriekaištingai nupoliruotis balsais kitame ragelio gale. Nenuostabu, kad Filipinai tapo ir trečia didžiausia angliakalbe valstybe pasaulyje...Ech, ne Havajai, o Filipinai turėjo tapti penkiasdešimtąja Amerikos valstija!
Emocinis ryšys su su ispaniškąja kultūra pamažu tirpo amerikiečių grožybėse – Dėdės Semo pinklėse. Vartotojiška amerikičių įtaka pavertė Filipinus pirmąja Azijos valstybe su holivudo filmais, viliojančiomis ledainėmis, tualetiniu popieriumi, begėdiška mėsainių manija (nors bulvytės niekada nepakeitė ryžių..), elektra, liftais... Pirmosiomis Azijos avialinijomis ir viešojo švietimo sistema. 30 metų socialinė evoliucija Filipinams padėjo pasiekti didžiausius raštingumo rodiklius Azijoje. Filipiniečiai buvo žadinami iš ispanams įprasto pogulio – popietinės siestos buvo griežtai uždraustos. Gatvės ėmė dūgzti visą dieną.
Harpest žurnalas Manilą įvertino kaip vieną gražiausių tuometinių pasaulio miestų. Ispaniška bažnyčių klasika, kinų šventyklų mistika ir mažų žvejų namelių organiškumas – tai, ką amerikiečiai mikliai apklojo kerinčiu modernizacijos šydu. 40 amerikietiškojo sapno metų... Auginę, gražinę, popinę Manilą, amerikiečiai ją ir sugriovė. Subombardavo, išsprogdino, numarino... bene iki paskutinio statinio. Galbūt tai buvo vienintelis būdas apsiginti nuo skerdikų japonų... Visgi po antrojo pasaulinio karo Manila pasikeitė visiems laikams.
------------------------------------------------
Kapt.. Lengvas lietaus lašas nedrąsiai užkrito man ant nosies. Kapt, kapt.. dar keli, drąsesni, praskrodę nejaukiai slogią, sunkiai kūnais žliaugiančią tvankmę. Po kelių akimirkų lietus jau džiaugsmingai krapsėjo, gerdamasis į rankines, kameras, drabužius, burnas. Kiauras keroto medžio skėtis nelabai gelbėjo vandens čiurkšlių merkiamiems Manilos istorijos klausytojams. Ir čia Karlas turėjo išeitį, savo šlapią būrį pakviesdinęs į forto auditoriją. Verkė dangus – verkė Karlo širdis, japonų skerdžiamo – amerikiečių sprogdinamo gimto miesto nuotraukas rodant.
Priešpaskutinė turo stotelė – švento Augustino bažnyčia, viena iš nedaugelio išgyvenusių karą. Net ir labiausiai pasišventęs sprogdintojas negriaus Raudonojo Kryžiaus būstinės karo metu.. bet kas gi čia Filipiniečio dvasiai? Katalikiška bažnyčia, kinų drakonais padekoruota, prancūzų liustromis nukabinėta, amerikiečių išvedžiota elektra nušviesta...
 |
| From manila |
Halo-Halo (Mix-Mix) – ne veltui tradicinis filipniečių skanėstas, atspindintis Filipininų kultūrinę maišalynę. Čia rasite:
• Saldintų raudonų pupelių
• Saldintų avinžirnių
• Saldintų mažų storų bananų
• Saldžiųjų bulvių
• Saldžių duonmedžio vaisių
• Cukrinės palmės vaisių
• Palmių krakmolo
• Plonintų ryžių
• Kokoso gabalėlių ir kitų riešutų
• Trinto ledo
• Ledų
• Violetinio džemo - želatinos
• Kreminio pyrago
• Pieno
• Baltojo cukraus
 |
| From manila |
Ach, širdelė salpsta Halo-Halo kabliuojant, katučių mūsų gidui Karlui plojant. Visko po truputį, arba visko kuo daugiau šiame didžiuliame kultūrų katile. Verda, garuoja, papsi, kunkuliuoja Manila...
