Mintims nuklydus į tolimąja Keniją, jos grožis vis dar šiurpulingai persmelkia ir sukrečia savaniniu ilgesiu bei nelauktai stebuklingu atvirumu. Taip, čia mūsų numylėto personažo Simbos, Liūto Karaliaus, tėvynė, dovanojanti minioms atvykėlių kvapą gniaužiantį safari. Auginanti geriausius pasaulyje bėgikus... Rodos, daugiau ne kažin ką žinome apie Keniją, paslapčių pilnos Afrikos šalį?.. Keliomis pastraipomis sužadinsiu jums vaizduotę.
Kenijos turtai pribloškia... Tarp vienos valstybės sienų gausu beribių savanų, gimdančių laukinio gyvenimo trilerius, civilizacijos nepaliestų kultūrų, baltai spindinčių paplūdimių žydrumo ir koralinių rifų, ekvatorinių miškų ir galingų sniegais pasidengusių kalnų, deginančių dykumų ir vėsių aukštumų prieglobsčio... Išrankausių keliautojų lūkesčiams pranokti.
Kenija – rytų Afrikos valstybė, apgyvendinta apie 40 genčių – etninių grupių. Jos pietryčius skalauja didysis Indijos vandenynas (gal ir todėl Kenijoje gausu Indijos kvapų, akcentų, detalių, nuotaikų...). Šiaurės rytuose Kenija kaimyniauja su liūdnai pagarsėjusia Somalija, šiaurėje – su seniausių žmonijos pėdsakų saugotoja Etiopija.. Šiaurės vakaruose Kenija siena dalijasi su didžiausia Afrikos valstybe Sudanu, vakaruose - jau mano paknibinėtąja Uganda, na o pietinė kaimynė – taip pat prie Indijos vandenyno prisišliejusi Tanzanija.
Kenijos pavadinimas kilo iš Mount Kenya („Kenijos kalno“), apie 5200 metrų virš jūros lygio išsišovusio. Vietinėmis kalbomis tai reiškia „vieta su stručiais“... Mat iš tolo sniegu apklota kalno viršūnė kaip baltos stručio plunksnos rodosi.
O man visad rodėsi.. kad kuo arčiau pusiaujo, tuo drėgniau ir karščiau. Iš tiesų, pakrantėje, jau mano aprašytoje Mombasoje, šilta ir drėgna, netgi kažkuo mumbajinius tropikus primena. Tačiu, nors pusiaujas Keniją bene pusiau skrodžia, link žemyno oras vėsta. Į Keniją atvykau vėsiausio metų periodo pabaigoje – rugpjūtį. Temperatūra sostinėje Nairobyje svyravo nuo +16 iki +19 laipsnių. Oras į plaučius plaukė neapsakomai gaivus ir tyras – iš oro uosto į gatvę išlipusi negalėjau atsikvėpuoti, lyg pagauta žuvis atgal į vandenį įšokusi. Kankinančios Mumbajaus tvankmės priešingybė! Kenijos sostinė nesulaukia aukštesnės nei +25 ir vėsesnės nei +13 laipsnių temperatūros. Argi ne nuostabus, centrinės Kenijos aukštumų šviežumo prisisotinęs oras?
Smagu prisiminti ir įvykius, įkrėtusius patriotinio džiaugsmo kiekvienam kenijiečiui, šimtus tūkstančių jų subūrusius į Uhuru (Laisvės) parką Nairobyje, triumfuojančiai mosuojančius nacionalinėmis Kenijos keturspalvėmis. Džiūgaujančiai švenčiančios minios akivaizdoje, stebint daugeliui kitų Afrikos valstybių prezidentų, Kenijos prezidentas Mwai Kibaki pasirašė Naująją Kenijos Konstituciją.
Ilgai lauktas dokumantas suvaržė demoniškai dideles prezidento galias ir sustiprino civilines teises, paskutinį kartą graudžiai apibrėžtas pirmojoje nepriklausomos Kenijos Konstitucijoje prieš 40 metų. Štai kokios tautinės aistros virė stadione vos už kilometro nuo mūsų:
Mes gi tiesioginę „tautos atgimimo“ ceremoniją stebėjome per televizorių iš Nairobi Gymkhanos, sporto ir posilsio centro, kuriame buvome apgyvendinti. Šlamšdami rytinę kiaušinienę ir planuodami išeiginės rugpjūčio 27-osios linksmybę – susipažinimą su savanine Kenijos nostalgija.
Džiaugiuosi kartu su kenijiečiais. Už jų šalies grožį ir laisvėjančią demokratiją.
Tyku. Ir varlės apsiramino, po naktinio choro gerkles ilsindamos. Vėl apninka lietuviškai vasariškas stovyklų jausmas, retkarčiais baimingų minčių persmelkiamas - kad kokia gyvatė ar kitas siaubūnas į koją neįsisiurbtų... Įdomu, kuo nustebins paskutinė mūsų nuotaikingo žygio diena Ugandos tankynėse?
Šiandienos tvarkaraštyje – žygis prie Mahoma krioklių. Kojas vis dar beprotiškai maudžia ir sportbačiai neišdžiūvę, bet kantriai pakuojamės ir sėdame į Beno automobilį. Prie mūsų patrakusios trijulės prisijungė čekė Barbara ir Džoelis, turizmo agentūros narys. Smagu penkiese - Ugandos žvyrkeliu puškuojant, į kalvotą horizontą spoksant, nuotykiais dalinantis.
Benas mus iškratė dar vienoje turizmo sodyboje, prie žavingai saulėje besimerkiančio ežeriuko. Aplink kyšojo keletas turistų palapinių. Būrys blondinų skandinaviškai čirškino pusryčius, linksmai sveikindami atvykėlius.
Kiti klibinksčiavo į pamokas, vilkėdami vienspalves uniformas - žalias, violetines, geltonas ar rausvas. Mokyklos krikščioniškos, pilnos gospel muzikos. Vaikai į bažnyčią vedami.
Aplink daržus dirbančioms kaimo moterėlėms irgi, atrodo, nelengva ant stataus kalno pusiausvyrą laikyti. Gerai, kad po lazdą gavome!
Vanduo vis garsiau šniokščia, sunkiomis srovėmis duždamas į uolas. Apsvaigę nuo hipnotizuojančios krioklio muzikos, iš tankių krūmų plaukiančios, spartiname žingsnį. Jau visai čia pat... Beno šypsena... Nuo srovės glostomo akmens. Kaitrios saulės blyksniuose.
- Benai! – nudžiungame. Pagailėjęs mūsų laiko (mat šiandien jau turėjome į sostinę Kampalą parburgzti) ir išvargusių kojų, jis atvairavo mašiniuką aplinkeliu, atgal grįžti. Maudomės ant slidžių akmenų.
Kitą dieną debesų pašvaistėmis skuodžiame atgal į Nairobi, Kenijos sostinę. Pailsinome smegenis, pakankinome raumenis. Atgal prie darbo, į aliuminio ir verslo valdymo sistemų pasaulį...
Bedardant atgal į Fort Portal dalinomės šviežiai nutrūktgalviškais praeitos nakties patyrimais. Nana pylė nesustodama.
... Kaip jie užsikabarojo į viršūnę. Gęstant dienai – prieš septynias, pusantros valandos vėliau nei mes. Kaip neįstengė nusikepurnėti nuo kalno – užklupo naktis, piktdžiugiškai užguldama slidžias Rwenzori kalvas. Statu nors verk... Kaip ten aukštai, baugėjančioje nakty, lyjant šviežiam Ekvatoro lietui, juos atrado Eliša. Nešinas arbata ir sumuštiniais. Ech, gerasis Eliša, devyndarbis vietinės bendruomenės narys, gelbėjantis savo svečius vakariečius, Ugandos kalnuose užstrigusius...
...Kaip jie įkliuvo į labirintiškus kalnų spąstus, neįstengdami atrasti tako į Elišos giminaičių būstą. O juk tik už puskilometrio tūnantį. Kaip Eliša Naną ant pečių tempė... Kaip jie pagaliau atrado mažytį namelį, už uolų pastrigusį. Po trijų valandų košmariškai naktinių ieškojimų (aš gi tuo metu jau Elišos svečių lovoje drybsojau, į baltą tinklą įsivyniojusi, pirmą sapną sapnuodama)... Kaip namų šeimininkė, tolima Elišos giminaitė, sukėlė visus įmigusius ant kojų, liepdama sveikintis su atvykėliais... Kaip jie, visas tuzinas, sugulė ant žemės, ant plūktos aslos... Kaip ryte kėlėsi. Užbaigti šių beprotiškų klajonių Po Rwenzori kalnus... Štai Elišos giminės, priglaudę po naktį braidančią trijulę po savo kukliu stogu:
Bet štai mes dviese, ant galinės dulkėto automobilio sėdynės, įgyvendinusios Ugandos misiją. Pilnos įspūdžių, miško kvapo, kalvotų takelių ir vietinių gyventojų paprastumo. Viskas gerai, kas gerai...
Po valandėlės vėl buvome Fort Portal, pradiniame savo kelionės taške. Dušas, ir karališki pietūs bene prabangiausiame miestelio restorane. Keli kadrai iš kasdienio miesto skubėjimo.. Vitrina prie maisto krautuvės:
Ugandos simbolis - dviratis, nukrautas matooke. Tai Ugandos vienas pagrindinių maisto produktų - storulis sodriai žalias bananas, dažniausiai kepamas ar verdamas, salsvo bulvės skonio.
Vis labiau pradedam jausti kelius, blauzdas, sėdmenis ir kitas žygio gerai patreniruotas kūno vietas.. Benas, atvažiavęs mūsų susirinkti po pietų, suplanavo ramią popietę mažoje kaimo turizmo sodyboje. Nusiraminti, pasigrožėti, įspūdžius sugulėti. Nemąstyti...
Belekiant žvyrkeliu po jau pažįstamas bananų giraites pasinėrėme į arbatos laukų žalumas.
Juodoji ir žalioji arbata gaminama iš to paties augalo, nuskabant sveiką viršūnėlę. Smulkinami ir džiovinami arbatos lapai įgauna juodą spalvą, skleidžiantys stiprų aromatą juodosios arbatos gėrikų puodeliuose. Garais apdorojami lapeliai išlaiko natūralią spalvą ir aromatą - žaliosios arbatos gėrikų gomuriui.
Verkiantis kūdikis, maliariją nešiojančių uodų pakąndžiotas. Taip nusprendė Barbara, savanoriaunati jaunoji gydytoja iš Čekijos, mėnesiui apsistojusi šioje tylos užuovėjoje...
Tylos?? Varlių choras naktį, rodės, traukė garsiau nei ažuoliukai Kotrynos bažnyčioje per Kalėdas. Čirpinanti ilgakojų žiogų daina liūdnai tirpo kvaksinčioje naktyje, giliai klimpstančioje tirštame rūko katile.
Lėtai pramerkiu akį. Kur aš? Įsipainiojusi naktiniame, uodus baidančiame tinkle. Tamsoka. Blanki rytinė šviesa nedrąsiai skverbiasi pro miniatiūrinį langelį mūrinėje sienoje. Žvilgt į laikrodį – aštuonios.
Pamažu viskas grįžta – naktiniai kalnai, klupimas, slidi tamsa, skaudantys keliai, šlapi sportbačiai, nerimas dėl Nanos... Pašoku iš lovos ir krapštausi į kiemą iš savo naktinio prieglobsčio.
Rytas aušo kvepiantis ir gaivus, pilnas paukščių balsų. Kutenamas saulės spindulių, budino kalvotas tolumas, skaidrino žemę nugulusią miglą.
Siurbčiodama vakarykštę arbatą iš termoso, džiugiai žvalgausi po stovyklavietę, kankinančio vakarykščio ropštimosi tikslą. Šypsausi. Šilta ir jauku, į save traukiant žalsvą Ugandos kalvų ilgesį.
Gretimas namelis atdaras - Beno jau ir pėdos ataušusios. Išbėgo žygeivių pražuvėlių gaudyti...
Manasis svečių keliauninkų namukas išsiskyrė prabanga, mat turėjo tris medines keturkojes lovas ir šviečiančią lemputę. Šioji šildoma saulės spinduliais pernešama energija. Įdėmiai žiūrinėju mažą metalinę plokštelę, ant stogo šiaudų įtaisytą. Dienos metu ji kaupia saulės šilumą, kuri vėliau paverčiama šviesa. Išpuikusių vakariečių turistų poreikiams tenkinti...
Kieme kuičiasi Margareta – nakvynės namų savininko Elišos žmona. Šilto veido moteris, nuoširdumu spinduliuojančiomis akimis. Kiekvienas jos įgudęs judesys dvelkia ramybe ir paprastumu. Neša man vandens į lauko vonią.
.. Ir skubu pagauti kasdienės kalnų gyventojų rutinos minučių.
Ant tako sutikau malonią moteriškę, kūdikį ant nugaros pasirišusią.
- Margaretos aplankyti? – smalsiai teiraujuosi, kutendama snarglėtą, apšašusį, didelių įstabių akių vaikiuką. - Serga mažylis, - guodžiasi ji man. Ir kaip jiems pavyksta nenulipinti tos giedros šypsenos, kad ir kuria linkme kalba besisuktų. – Laukiu vaikų, vėluoja nenaudėliai į pamokas, - šelmiškai tęsia sutiktoji. - Jūs – mokytoja? Šioji linksi, persukdama vaiką ant pilvo: - Mokyklėlė tik prieš savaitę atidaryta, Elišos ir kitų bendruomenės narių iniciatyva. - Ar priimsite mane į pamoką? – negaliu nuslėpti susižavėjimo išgirsta naujiena. - Žinoma, - pamoja iš paskos, - Eime. Mokyklėlė – tik keletą kalvelių žemiau. Mažas tipiškai mūrinis namukas, smalsių akių ir mielo šurmulio sklidinas. Tuzinas juodų vaikiukių taisosi ant suolų, išvydę mokytoją ir svetimšalę jos pakeleivę.
- Good morning, my students! - Good mooooorning, Maaaaam! – vienas paskui kitą stojasi nuo medinio suolo. - Pasveikinkite svečią, - nušypso mokytoja. - Welcoooome, - tuzinas žvilgnsių užpuola mane. - Ar padainuosime mūsų svečiui? – maitindama savąją atžalą, stropiems mokinukams užveda linksmą dainą.
Benas jau turėtų būti grįžęs. Palieku mažylius krimsti anglų kalbos...
Netrukus terasoje nušvinta gerai pažįstama šypsena. - Benai! Kaip Nana? Kur ji? Ar viskas gerai? – užpuolu jį. - Nana laikosi puikiai, - mirkteli Benas. – Laukia tavęs papėdėje, automobilyje. Nunešiu jai keletą sumuštinių kol baigsi pusryčiauti su Eliša, - priduria. Tiesi mano gido nugara pranyksta už trobesių. O štai ir Eliša, nakvynės namų šeimininkas. Džiugiai spaudžia man ranką ir sėdasi prie stalo gerti arbatos.
- Gaila, kad tik dabar susitikome, - nespėjęs nei atsikvėpti po kopimo į kalnus, pila jis, - vakar išskubėjau Nanos gelbėti. - Kaip ji? – vis dar nerimstu. - Jau atsigavusi, - nuramina. Atsiverčia knygelę čekiams rašyti ir nepakeldamas galvos pradeda pasakoti apie save ir šią unikalią stovyklavietę - vietinės bendruomenės turtą.
Eliša – bendruomenės ugdytojas. Dargi ir žolininkas, bitininkas, žemdirbys, gydytojas... Pradėjo plėtoti ekoturizmą mėgindamas daugiau gerovės bendruomenės nariams sukurti. Vidutinės metinės gyventojo pajamos čia – apie 1000 Lt. Stovyklavietė buvo pastatyta ir prižiūrima drauge, visiems sąžiningai atseikėjant iš turistų surinktus mokesčius, keliais šilingais prisidedant prie kuklių vietinių šeimų biudžetų. Daržinėje čia vedamos siuvimo ir krepšių vijimo pamokėlės – jauniems žmonėms, nesukrapštantiems pakankamai pinigų mokyklai užbaigti.
Laikui bėgant iš turizmo pajamų Eliša tikisi įgyvendinti gražius ateities planus - pastatyti keletą mokyklų ar paremti vargingiausiuosius. Mokyklos – apie 7 km nuo gyvenvietės. Elišos ūkyje – ožkos ir vištos. Du kartus per metus derliaus duodanti žemė apsodinta pomidorais, riešutais, bulvėmis, casava, avokadais, bananais ir kitomis gėrybėmis. Žemė dirbama rankomis – arti įsikinkius gyvulius per statu. Nameliuose nėra bėgančio vandens ir elektros, taigi gulamasi anksti ir keliama auštant.
Pasirašiusi svečių knygoje, stabteliu prie mažais odiniais būgneliais apstatytos lentynos. Bendruomenės narių rankdarbiai. Paimu vieną mažytį, ištiesdama Elišai 20 tūkst. šilingų (apie 20 Lt) – dvigubai daugiau nei paprašė. Už šypsenas, kalvų miglą, kvapnią arbatą ir nuostabiai rytinius vietinio gyvenimo potyrius. Po kelis centus į bendruomenės taupykles...
- Eime, - pamoja man Eliša. Padėkojusi Margaretai, pasileidžiu paskui jį. - Statesniu ar nuožulnesiu keliu? – atsisuka per petį. Prikandu lūpą. Yra ir nuožulnus takas? O šis nenaudėlis mane į viršų per stačias kalvas tempė, paskutinį prakaitą braukiant, vos kvapą beatgaunant. Nespėjus kaip reikiant pasipiktinti, gerasis dėdulė jau tempia mane vingiuojančiais zigzagais – lėtai žemėjančiu terasuotu keliu. - Štai mano žmonos namas, - rodo pirštu į pakelės namuką. Stabteliu iš nuostabos. - ... O aš maniau, kad Margareta tavo žmona? - Margareta – mano antroji žmona, - valiūkiškai šypso Eliša, - Pirmosios sesuo. Nežinau ką ir besakyti. Stengiuosi neatsilikti nuo jo, mikliai liuoksinčio žemyn siauru žolėtu taku.
- Turiu du paauglius vaikus su pirmąja. Ji nenorėjo daugiau, - tęsia jis. – Sutarėme, kad vesiu ir jos seserį. Net klupteliu. - Ji man pagimdė dar tris... Mintimis grįžtu į mažą kalnų mokyklėlę, kur Elišos mažyliai, kartu su kitais mokinukais, stropiai sekė mokytojos pamoką. - Kokia jūsų šeimos religija? – atsargiai klausiu. - Lankome sekmadieninę bažnyčią. Matyt Ugandos protestantai sau leidžia kelias žmonas įsitaisyti, ironiškos mintys plaukia į galvą. O gal tai vietinių genčių tradicijų likučiai? - Bet gyveni su Margareta? – vėl atsargiai teiraujuosi. - Abi žmonas lankau, - šypso man Eliša.
Beplepant pasiekėme pakalnę, su rodykle į Elišos bendruomenės poilsiavietę.
Štai ir automobilis. Benas, stoviniuojantis ant tako. Džiozaja, sekantis mane žvilgsniu ant priekinės sėdynės. Nana, įsitaisiusi automobilio gale. Spinduliuojanti. - Oh my goodness, - teištaria ji man pro plačią šypseną.
