Bedardant atgal į Fort Portal dalinomės šviežiai nutrūktgalviškais praeitos nakties patyrimais. Nana pylė nesustodama.
... Kaip jie užsikabarojo į viršūnę. Gęstant dienai – prieš septynias, pusantros valandos vėliau nei mes. Kaip neįstengė nusikepurnėti nuo kalno – užklupo naktis, piktdžiugiškai užguldama slidžias Rwenzori kalvas. Statu nors verk... Kaip ten aukštai, baugėjančioje nakty, lyjant šviežiam Ekvatoro lietui, juos atrado Eliša. Nešinas arbata ir sumuštiniais. Ech, gerasis Eliša, devyndarbis vietinės bendruomenės narys, gelbėjantis savo svečius vakariečius, Ugandos kalnuose užstrigusius...
...Kaip jie įkliuvo į labirintiškus kalnų spąstus, neįstengdami atrasti tako į Elišos giminaičių būstą. O juk tik už puskilometrio tūnantį. Kaip Eliša Naną ant pečių tempė... Kaip jie pagaliau atrado mažytį namelį, už uolų pastrigusį. Po trijų valandų košmariškai naktinių ieškojimų (aš gi tuo metu jau Elišos svečių lovoje drybsojau, į baltą tinklą įsivyniojusi, pirmą sapną sapnuodama)... Kaip namų šeimininkė, tolima Elišos giminaitė, sukėlė visus įmigusius ant kojų, liepdama sveikintis su atvykėliais... Kaip jie, visas tuzinas, sugulė ant žemės, ant plūktos aslos... Kaip ryte kėlėsi. Užbaigti šių beprotiškų klajonių Po Rwenzori kalnus...
Štai Elišos giminės, priglaudę po naktį braidančią trijulę po savo kukliu stogu:
Bet štai mes dviese, ant galinės dulkėto automobilio sėdynės, įgyvendinusios Ugandos misiją. Pilnos įspūdžių, miško kvapo, kalvotų takelių ir vietinių gyventojų paprastumo. Viskas gerai, kas gerai...
Po valandėlės vėl buvome Fort Portal, pradiniame savo kelionės taške. Dušas, ir karališki pietūs bene prabangiausiame miestelio restorane. Keli kadrai iš kasdienio miesto skubėjimo..
Vitrina prie maisto krautuvės:
Ugandos simbolis - dviratis, nukrautas
matooke. Tai Ugandos vienas pagrindinių maisto produktų - storulis sodriai žalias bananas, dažniausiai kepamas ar verdamas, salsvo bulvės skonio.
Šis
matookes savininkas visokias grimasas man rodė, daugiausiai apmaudžias ir besipiktinančias: kam aš čia jį dabar pyškinu?
O štai ir visas
matookes sunkvežimis, smagiai pypsėjęs mums pro šalį lekiant:
Vis labiau pradedam jausti kelius, blauzdas, sėdmenis ir kitas žygio gerai patreniruotas kūno vietas.. Benas, atvažiavęs mūsų susirinkti po pietų, suplanavo ramią popietę mažoje kaimo turizmo sodyboje. Nusiraminti, pasigrožėti, įspūdžius sugulėti. Nemąstyti...
Belekiant žvyrkeliu po jau pažįstamas bananų giraites pasinėrėme į arbatos laukų žalumas.
Ugandos arbata – aukštos kokybės, prisisiurbusi sodrus tropinio klimato, kalvotų vietovių ir aromatingo dirvožemio..
Juodoji ir žalioji arbata gaminama iš to paties augalo, nuskabant sveiką viršūnėlę. Smulkinami ir džiovinami arbatos lapai įgauna juodą spalvą, skleidžiantys stiprų aromatą juodosios arbatos gėrikų puodeliuose. Garais apdorojami lapeliai išlaiko natūralią spalvą ir aromatą - žaliosios arbatos gėrikų gomuriui.
Stojame pasižavėti ežerėliais, elegantiškai užgesusių ugnikalnių krateriuose teliūškuojančiais.
Išvingiavę aukšta žole apaugusį keliuką, pasiekėme sodybą. Ramybės oazę prie apvalaino ežeriuko. Tyla, pritvinkusi paukščių giesmės, gėlių koketiško šnaresio, žalio miško murmesio..
Klibinksčiuojame su Nana aplinkui, vangiai vilkdamos pavargėles kojas. Kiekvienas , judesys primena vakarykštį žygį... Bet aplinkui... Skleidžiasi, veržiasi, kunkuliuoja, trykšta, čiulba neišpasakytas žalumas, garsiai ir erzinančiai viską nustelbdamas...
Ramu. Jaukiai vakarėjanti pakrantė. Džeko vaisių (duonmedį?) mums lukštenanti moteris.
Verkiantis kūdikis, maliariją nešiojančių uodų pakąndžiotas. Taip nusprendė Barbara, savanoriaunati jaunoji gydytoja iš Čekijos, mėnesiui apsistojusi šioje tylos užuovėjoje...
Tylos?? Varlių choras naktį, rodės, traukė garsiau nei ažuoliukai Kotrynos bažnyčioje per Kalėdas. Čirpinanti ilgakojų žiogų daina liūdnai tirpo kvaksinčioje naktyje, giliai klimpstančioje tirštame rūko katile.
Pliuškenamės su Barbara veidrodiniame ežero paviršiuje. O taip primena vasaros Lietuvą..
