Iš sausakimšo vietinio autobuso iššokome tiesiai į Džaipūro senamiesčio gatvelę. Senam radonašoniui triukšmingai nurūkus toliau ir gatvei nuščiuvus, nustėrau. Priešais mane arogantiškai dunksojo žymusis Hawa Mahal („Vėjų rūmai“) – Radžastano valstijos valdovų rezidencija.
Žado netekusi kelias akimirkas spoksojau į taisyklingai banguotas jų formas, mažulyčius langelius su užsiraičiusiais stogeliais lyg kepurėmis, elegantiškai slėpusiomis rūmų damų smalsias povyzas stebint gatvės tėkmę... Didžiulė siena įspūdingai perteikė architekto užmačias – nulipdyti Hindų dievo Krišnos, mėlynodžio fleitininko, karūną...
Pamažu aplink mane ėmė rastis gatvinio šurmulio pertekusi kasdienybė. Spalvingai apsitaisę vaisių ir ryškių aprėdų pardavėjai stumdžiojo savo ratuotus prekystalius, pateptais balsais šaukdami pirkėjų. Rikšiukės nekukliai spaudėsi gatvės pakraščiuose, ramstomos tingiai saulėje besiraukančių jų vairuotojų.
Bet labiausiai žvilgsnį kaustė miniatiūriškai sustatytos, stulbinančios didybės pilnos miesto sienos, rausvai mirgančios ankstyvo ryto žavesy. Keista, dar neišsikristalizavusi mintis, besiformuojanti įžvalga kirbėjo kažkur galvoje neduodama ramybės. Landžiojom po simetriškai vingiuojančias gatveles, iš abiejų pusių prispaustas dailiai išrikiuotų nedidelių namų – vieno labiausiai išplanuotų Indijos miestų labirintuose. Leidomės įsupamos į aplinkui lėtai besiskleidžiančią saldybę, tykančią už kievieno posūkio, lipančią ant kulnų... Ak, juk visi paviršiai tviska rausvai! Pablukusi, bet svaiginančiai vienoda, apelsiniškai rožinė spalva buvo nudengusi kievieną senamiesčio kertę, įsigėrusi į gražiai išgaubtas namų sienas ar pasislėpusi lėtai augančiuose dienos šešėliuose.
Ir kam daugiau į galvą šautų mintis visą miestą nudažyti ta moteriška spalva (mano viena mėgiamiausių), jei ne indams XIX a vidury? Iš pagarbos Velso Princui, į svečius užsukusiam prieš pat Britams užvaldant Indiją.
Skrandis piktokai reikalauja pusryčių, nekreipdamas dėmesio į vis dar nerimstantį, bet gilyn grimztantį žvalgybos ir atradimo poreikį. Vietiniai kraipo galvas į šonus ar keistai nužvelgia lyg ateives, paklausti apie artimiausią vietą pavalgyti. Ak, ta begėdiška nuogo turisto neviltis kartais gali nugesinti visą ryto optimizmą... Galiausiai mus pasivijo jaunas vaikinukas, pasiūlęs pavėžinti motoroleriu iki didesnės gatvės su bene vieninteliu restoranu visame senamiestyje, tingiai skendinčiame savo rožinėje pasakaitėje. Giliai buvom į siaurų nušiukšlintų gatvelių labirintą įsipainiojusios, varstomos smalsių krautuvėlių savininkų ir abejingų karvių akių.
Maistas labai nenudžiugino, aliejaus sluoksniu nusėdęs tuščiame skrandyje. Bet tirtėjome noru toliau nerti į Radžastano kultūros grožį, išsaugotą dailiose architektūros formose ir linijose, spalvingose paveikslų detalėse ir prašmatniose rūbų puošmenose. Svaigino ir džiugino Džaipūras, nunešęs į ištaikingos aristokratijos vėlyvuosius viduramžius.
