Autobusas, visą naktį vinguriavęs kaip koks žaltys slidžiais kalvotais keliukais, staiga sustojo. Lėtai pramerkiu snūduriuojančias akis.
 |
| From ladakh vilgaile |
Neįstengdama pajudinti sustingusio kaklo, akies krašteliu pro aplytą priekinį langą išvydau ilgą autobusų ir sunkvežimių užpakalių eilę.
- Kamštis? – pasimuisčiau sėdynėje, po akimirkos suvokusi kad šeštą ryto eismas nebūna labai agresyvus.
- Nemanau, - tarstelėjo išsibudinęs Punytas, verždamasis iš autobuso į lauką sužinoti naujienų. Snaudulys vėl užlipdė akis, kol pašaipus mano bendrakeleivio balsas dar kartą privertė pažvelgti jam į veidą.
– Nuošliauža! – su piktdžiugiška šypsena metė jis man. – Užstrigome bent penkioms – šešioms valandoms, kol pravalys kelią. Nori pasižiūrėti? – dabar jau valiūkišką grimasą nutaiso jis ir griebia už rankovės.
Išsikepurnėję į ankstyvą, drėgna migla pasikaišiusį rytą, pėdiname per įkalnėje išsirikiuvasias mašinas link įvykio vietos. Kalvų virtinė horizonte akino sodria mieguista žaluma.
Lietingais sezonais debesys kartais taip išpampsta nuo vandens kad subliūkšta, galinga srove išsiliedami ant kalvų.
 |
| From ladakh vilgaile |
Išpūčiu akis, išvydusi minias keleivių, vairuotojų, žurnalistų ir šiaip žioplių, apspitusių sumaitotą Delio – Manalio greitkelį. Stipri smėlinga srovė per nuskilusias uolienas ritosi kriokliu į žemyn snaudžiantį slėnį. Purve styrojo išrautų medžių šaknys.
 |
| From ladakh vilgaile |
Per klampų purvą braunamės arčiau, kur mane sučiumpa didžiule kamera apsiginklavęs žurnalistas.
- Iš kur esate?
- Iš Lietuvos, - perdėtai tariu griozdišką "Li-thu-a-nia...", triumfuojančiai žvenlgdama kamantinėtojui į veidą. Šis sekundei sustingta, paskui keistai susiraukia, bet galiausiai nusprendžia tęsti apklausą:
- Kiek laiko jau laukiate kamštyje?
- Valandą.
- Kur važiuojate?
- Į Manalį.
- Ar teko girdėti apie tokį reiškinį?
- Ne... pirmą kartą susidūriau, - numykiu, vis dar nesuvokdama, kas gi čia nutiko. The cloud got busted, - kokius penkis kartus šyryt man diegė mano kelionės draugas.
- Ar lauksite, kol sutvarkys kelią? – neatstoja televizininkas, nutaisęs savo ginklą tiesiai man į apsnūdusį veidą, pagražintą nuo sėdynės įsispaudusiu ornamentu.
Metu žvilgsnį į šalia krizenantį Punytą.
- Ne, - valiūkiškai atsakau. – Bendysim keltis į kitą pusę.
 |
| From ladakh vilgaile |
Buldozeris jau pradėjo valyti kelią, bet srovės geidulinga agresija, rodės, neslūgo, ir greitu metu iš čia išsikrapštyti prošvaisčių nesimatė. Susirinkome mantą iš autobuso is patraukėme atgal prie upės, kur drąsiausi keleiviai jau brido į kitą pusę.
 |
| From ladakh vilgaile |
 |
| From ladakh vilgaile |
Keli vietiniai vaikinukai, pagavę azartą, savanoriškai įsidarbino nešulių mėtytojais ir brendančiųjų palydovais. Mano kuprinei perskriejus kiton pusėn, ir Punytui raginančiam paskubėti, įsidrąsinau ir aš. Op! - pirma koja žnegtelėjus į vandenį susvirduliavau, galingai srovei pradėjus pliekti man į šoną. Brasta nebuvo labai gili, tad susiėmusi žengiau antrą žingnsį. Atkėlus pirmąją koją, batelis nuslydo nuo pėdos ir dingo šniokščiančiuose pursluose. Šiurpuliukas lėtai nuslydo nugara, bet po akimirkos aš jau sėkmingai ropščiausi ant uolos kitoje upės pusėje.
Persimoviau kalnų sportbačiais, pririštais prie kuprinės, savo vienintelį likusį musoninį batelį nusviedusi ant akmens (Indijoje per musonų sezoną, kai gatvės nuolat apsemtos vandens, merginos paprastai dėvi plastikinius nešlampančius batelius, kurių kasmet tuntus parduoda populiarioji „Bata“).
 |
| From ladakh vilgaile |
Apsrikrovę savo manta lipome aukšyn kalva. Smalsuolių minia ir didžiulis krioklys nykštukėjo, kol galiausiai visai išnyko mums už nugarų.
 |
| From ladakh vilgaile |
Vietiniai gyventojai spietėsi krūmuose žybsėdami sujaudintomis akimis ir akivaizdžiai mėgauvosi nekasdienišku sambrūzdžiu.
 |
| From ladakh vilgaile |
Kitoje pusėje išvydome nemažesnę automobilių eilę. Sunerimę turistai taipogi organizavosi keltis į kitą pusę, link Delio.
Mes gi įšokom į burzgiantį autobusą, pavėžinusį mus, ir kitus persiropštėlius 7 km į Pandoh, artimiausią kaimelį. Iš ten į Manalį vieni pasigavo dar vieną autobusą, kiti gi, užsimanę sutaupyti laiko - taksi. Susikoperavome su dviem vaikigaliais iš Delio, kurie dar ir iš kito pasaulio nukritusią japonę paskui save tempėsi, ir patraukėm vingiutu keliuku į išsvajotą Manalį. Pro šalį slinko pasakiško grožio žali kalvagūbriai, prausiami mažų kriokliukų. Šie liejosi į žaismingai šniokščiančią Beas upę - akmenuotą, vingrią, nuostabiai spindinčią pusiaudienio migdančioje šviesoje.
Tak tak taak taaaaak... automobilis staiga pradėjo dusti ir stenėdamas sustojo kelio pakrašty. Sprogo padanga... puiki proga paragauti žymiųjų Momos – tibetietiškų koldūnų su vištiena, gaminamų kiekvienoje mažoje pakelės užeigoje. Nuo tos akimirkos Momos tapo neatskiriama mūsų kelionės dalimi.
 |
| From ladakh vilgaile |
Štai ir vargiai pasiektas Manalis, debesuotų kalvų įsuptas...
 |
| From ladakh vilgaile |
Nuovargis klastingai lipdo akis dairantis aplinkui. Apgirtusi nuo vingiuotos kelionės, lėtai klibinksčiuoju per Manalio autobusų stotį, kur mus iškratė taksi vairuotojas.
 |
| From ladakh vilgaile |
Žali vietiniai autobusai grūdasi ankštoje aikštelėje, pilnoje saulėje mirgančių veidų, margų aprėdų, vaisių pintinių, didelių turistų kuprinių, pasuolėse sumestų. Neatsispyrusi pagundai sugauti snūduriuojančio debesiuko garbaną virš galvos, praveriu kuprinę išsitraukti fotoaparatą. Sugriebus už dirželio, staigi mintis nupliko mane visą iki pirštų galiukų...
..Taxi palikau iPadą - savo kelioninį kompiuteriuką...
