Nusnigo gruodis, šerkšnu valiūkiškai užpaišęs kasdienę Lietuvą. Su pasakiškai įšalusiais miškais, remiančiais pilkai žiemiškus dangaus veidus. Nirtulingai šniokščiančia jūra, veržliomis bangomis pliekiančia Olando Kepurės šlaitą. Tyliais Nidos švyturiais ir baltai nuščiuvusiomis kopomis. Sniego tirščiais, lipdančiais akis sukrečiančiai magiškoje Palangos naktyje.
Širdį saldžiai kuteno Kalėdų laukimo džiugesiai ir rūpestėliai…O jos artėjo. Tyliai šypsodamos tamsiai rytinėse Vilniaus senamiesčio kertėse, miškais kvepiančių eglučių dekoracijose, kepurėse ir šalikuose skendinčių praeivių išraiškose ar atodūsiuose, kalėdinių koncertų žavesy, kvartinėse folkloro frazėse, salsos žingnių aistroje…
Ir virpėjo širdis… Kepant kalėdinius sausainius jaukioje mamos virtuvėje, prisigėrusioje cinamoninių karšto vyno kvapų. Žvelgiant pro apšalusį namų langą, užkabinus paskutinį saldainį ant spygliuotos šakos. Degant žvakes stikliniuose induose, ausyse skambant vaikiškos biblijos eilutėms. Bažnyčios smilkalų kvapuose kabinant gitaros stygas kalėdų giesmei pradėti. Protėvių dvasioms nebyliai prisijungus prie trumpiausios metų nakties vakarienės. Ratu, tyloje, pagoniškai – dalijantis juodos duonos trupiniais.
Godžiai ir aistringai išgyventos minutės sugrįžus. Kiekviena diena, išalkusiai geriant pašnekesius, židinių šilumą, iki skausmo išsiilgtus žvilgnius, beprotiškai jaukų artumą… Širdis dainavo. Kūnas veržėsi šokti nuo svaiginančio žinojimo, kad čia – namai.
Naujųjų metų nakties kulminacija. Sniego pusnyse, salsos burtuose, sniego senių formose, gitaros virkdyme, pirties dūmuose. Viskam sulipus į didžiulį gniužulą, giliai nusėdusį mano vėjavaikiškos prigimties viduriuose. Išklibinusį tikėjimą fantastiška išsibarstymo teorija…
-----
O Mumbajus pasitiko atvėsęs. Maloniai sūkuriuojančiais vėjais judrių gatvelių raizgalynėje. Supantis spalvotus aitvarų ilgesius šviesaus dangaus miglose. Netvarkingai burzgiančiais automobiliais, gatvinio maisto ir smilkalų kvapais, liūda pašiūrių lemtimi ir išdidžių dangoraižių ironija.
...Iki skausmo pažįstama tikrovė, į kurią įsimurkdžiau taip pat skausmingai greitai. Iš kalėdiškų Lietuvos kvapų, nešina ilgesingu gniužulu širdy.
Paaugusi. Kitokia. Su šypsena ilgesingų lūpų kampučiuose.
"Supantis spalvotus aitvarų ilgesius šviesaus dangaus miglose".......
AtsakytiPanaikinti"Su šypsena ilgesingų lūpų kampučiuose"......
Super..!.
Man patinka...
tik taip...su nostalgija..'))..
Nuostabiai rasai,kaip tikra rasytoja ar zurnaliste.Sitiek epitetu ir palyginimu.Dar su nostalgija viliuosi ,kad sugris apserksnijusi ziema.kurios siuo metu beveik neliko
AtsakytiPanaikintisugris...;)
AtsakytiPanaikintiVaigi, saunuolis, kad paskaitai ;)
na na, ar tik musu Vilgaile, namu ir seslumo nepasiilgo? ;) jei po Mumbajaus nusesi ilgam Lietuvoje, vadinasi: Indija- kiekvienam, pasaulio skoni istroskusiam ragauti, sociausias pyragas pasaulio kulturu virtuveje ;)
AtsakytiPanaikintiTaiklia metafora cia nuskelei;) Manau Indija po metu ar pusantru tikrai galima pasisotinti... Kaip bus su kitomis salimis- ziuresim:D O kad i Lietuva traukia - isdidzziai prisipazistu;)
AtsakytiPanaikinti.... dar daug neapkeliauta, dar nematytos šalys laukia, sapnuosis būsimosios pažintys, veidai smalsių svečių valstybių, ir vaikų vaikų, smalsuolių įkyrių...
AtsakytiPanaikintitt