Indija: Piknikas. Šylu Kojas

Beveik vidurnaktis. Su Bunny įsitaisėme ant galinės autobusiuko sėdynės, nusiteikusios ilgai dalintis pikantiškiausiomis istorijomis iš gruodžio įvykių. Be galo pasiilgau šios pasiutusiai mielos mergiotės...

From Picnic 07-08 Jan 2011

...o ir nemažai Mumbajaus smagybių praleidau po Lietuvos pusnynus nardydama....
Ofisiečiai su šeimos nariais įsitaisė priekyje mūsų, įtariai teigiami ir atsipalaidavę.

Indų vidutinybė paprastai nekeliauja – nešvaisto savo kuklių mėnesinių pajamų, neturi laiko ar tiesiog tingi išsiruošti, apsiribodami tik retomis išvykomis į savo native place (gimtuosius kaimus) švenčių metu. Taigi bet kokia galiausiai pasitaikiusi išvyka, ypač su būriu pažįstamų – nepaprastas įvykis, galimybė išlysti iš santūrių ofisinių ar naminių kiautų, įgyvendinti savo užslėptus socializacijos poreikius. O šie, kasdienio gyvenimo karčiai išdžiovinti, į atokias kertes nustumti, baugščiai susitraukę tūno, laukdami retų progų prasibrauti pro konservatyviai naivų socialinį paviršių..

Tokia patirtis nervingai mus kankino visas septyniais valandas iki kelionės tikslo – Dapoli kurorto, kalvotų paplūdimių vietovės, vakarine Indijos pakrante šiek tiek žemyn nuo Mumbajaus nusileidus. Mūsų santūrieji tylieji kolegos, vos įsėdę į autobusiuką, laidantys šelmiškėjančius žvilgsnius, o vėliau ir garsus, įsisiūbavo. Indiški neuroziniai muzikos garsai, rodės, vis smarkiau pliekė iš radijo imtuvų gilioje autobusiuku skrodžiamoje naktyje. Kolegos vis garsiau kikeno, komentavo, šūkavo, staugė, dainavo, rėkė, sėdinėjo, tūpinėjo, stoviniavo, rangėsi ar kaip tik begalejo vyniojosi iš savo santūrumo gniaužtų, apnuogindami savo socialųjį „aš“.

From Picnic 07-08 Jan 2011

Svaidydamos viena į kitą paklaikusius žvilgsnius, su Bunny bergždžiai stengėmės sudėti bluostą ant kietų sėdynių...

Ilgos kelionės į Indiją nuovargis ir paskutinės bemiegės naktys Lietuvoje įveikė mano žvalumą iškylaujant. Kur tik ištaikydavom progą, su Bunny stengėmės įžūliai numigti. Plačiame paplūdimyje ant drėgno smėlio, kolegoms isteriškai besitaškant jūroje; autobusiuke išsitėškus ant sėdynių, kolegoms klykiant ant keturračių; rožinių svečių namų lovose, kolegoms triukšmingai geriant silpnus kokteilius, greitakalbe bemakaluojančius hindi...

Visgi pasisotinome dosniai saulės nutviekstais jūrų toliais ir įmantriomis horizontų figūromis...

From Picnic 07-08 Jan 2011

From Picnic 07-08 Jan 2011

From Picnic 07-08 Jan 2011

Kelionės spindulėlis - mūsų ofisiečio dvimetis sūnus Shlok, kelis juodus apgamus užsilipinęs. Indijoje maži vaikai, pasirodo, laikomi idealiais ir nepriekaištingais - lengvai velnio akį traukiančiais. Mamos, norėdamos savo mažąsias atžalas paversti nebe tokiomis puikiomis, dažnai anglimi užpaišo taškų ant skruostų, kaktos, ar netgi virvutę aplink pilvą užvynioja.  Kad kraupiąją velnio akį atitrauktų, raganiškus demonų nužiūrėjimus niekais paverstų...

From Picnic 07-08 Jan 2011

----------------------------------------Pirmoji savaitė ofise – sunkoka, lėtoka, bet smagi. Vėl kalbuosi su pamiltais kenijiečiais. Vėl sprendžiu tūkstančius kasdienių jų sunkumų. Vėl mėgaujuosi Lietuvoje nenaudėliškai užmiršta ofiso nuotaika.