Mano antroji gyvenime kelionė iš Lietuvos į Indiją prašuoliavo sklandžiai, mažais epizodais keičiant oro uostus ir žemynus: Vilnius > Praha > Frankfurtas > Dubajus > Mumbajus...
Valgant perdėm kruopščiai į dėžutes sukaišiotą lėktuvų maistą, žiopsant į tirštu raudonu sluoksniu užteptas stiuardesių lūpas, paslaugiai siūlančias dar šiek tiek vyno ar pomidorų sulčių, begales kartų atremiant uosto pareigūnų standartiškai įtarius žvilgsnius per patikrą ar ant oda muštų uosto kėdžių stebint lagaminuotų keleivių eisenas. Kaskart kylant, taikliai skrodžiant tirštus debesų sluoksnius, pro mažytį langelį mąsliai stebiu mažėjančias miestų formas, nykstančius kontūrus, plokštėjančius horizontus, ir lyg kas apsiverčia giliai viduriuose. Mintys pradeda miglėti, grimzti į nostalgiškus pamąstymus ir vangius spėliojimus – kokių vėjų atneš kiti krantai, miestai, persipinti pasmerkti gyvenimai?
Sausio 6-oji, 14 val. The Emirates dvisparnis, sukdamasis saulės nutviekstais pažemiais, palei mėlynais brezentais apdengtas lūšnas ir veidrodinius išstypusių pastatų blyksius lėtai leidosi į galutinę mano kelionės stotelę... Bumpt.
Pro oro uosto duris žengtelėjus į tropinę gatvę, tiesa akiplėšiškai įgnybo į veidą – tai ne vaizduotės mirgesys... Aš ir vėl Bombėjuje, ekscentriškiausiame Indijos mieste, pilname gyvybės, priešpriešų ir staigmenų.
Pasigavus taxi mintys iš debesuotų aukštybių pamažu ėmė kristalizuotis, suvokiant dabartinę savo padėtį. Kol kas neturiu būsto, bet kišenėje vis dar caksi raktai nuo senojo buto, dabar užimto naujų atvykėlių. Miegas lipdina akis, bet šiandien turiu suspėti įšokti į kompanijos samdytą autobusą... Taip, spėjau grįžti į didžiąją mano ofiso pramogą – metinę iškylą, arba, kaip indai mėgsta vadinti – pikinką. Vos už keturių valandų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą