 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Užburianti, didinga, prikaustanti jų vienatvė. Užaštrinusi jusles. Akys slysta nuo vieno kalvagūbrio prie kito, glosto iškilias raukšles, pranykstančias ten žemai, miniatiūrinėse gyvenvietėse. Norisi ištirpti skaidriame vėjyje, susilieti su banguojančia žaluma, pranykti liūliuojančioje vidurdienio kalnų akimirkoje.
- Kokia laimingiausia diena tavo gyvenime? – iš tylios meditacijos mane pažadina mąslus Beno balsas. Sekundę mąstau.
- ... Kiekviena diena vis kitokia.. Atnešanti naujų vėjų. Tikriausiai ši – viena tų ypač laimingų, - atsakau jam šypsena.
- Kodėl? – neatlyžta mažasis mano gidas.
- Nes taip gražu, kad norisi rėkti. Gera iki skausmo.
- Man irgi, - žibančios jo akys nuseka pro šalį abejingai ropojantį šimtakojį. Mane nukrato lengvas šiurpulys – nesižaviu zvimbiančiais, šliaužiančiais, ropojančiais ir panašiais gyviais. Benas, paliesdamas blizgančiai rusvą kirmėlę, nuramina:
- Jis irgi bijo.
Susirango.
Štai ir Nana su Džiozaja, pagaliau išnirę iš po stačios kalvelės – paskutinės prieš poilsio aikštelę. Jų lėti žingsniai nesiderina su energingai pilamais žodžiais.
- Tu tik įsivaizduok,- sujaudintai žeria Nana, - Jis sako man – bėk! Pirma mintis – iš proto mūsų girininkas išsikraustė: vos šnopuoju, o jis mane skubina. Pasigailiu iš karto nepaklausiusi patarimo…
Nujausdami istorijos pabaigą, su Benu prunkščiame.
- … Ogi visas pulkas per taką marširuojančių skruzdėlių! – pila ji toliau.
Įkyrios ir limpančios šios Ugandos skruzdėliukės. Dydžiu gerokai lieuviškas lenkiančios. Segasi į džinsus, kabarojasi į viršų. Nespėsi nei mirktelt – jos jau aplink kaklą muistosi.
Dalinamės įspūdžiais ir priešpiečiais.
Šalia kojas ilsina, avokadus lukštena keletas moteriškių – mūsų tako bendrakeleivių. Keletą kartų per savaitę kursuoja jos aukštyn žemyn. Stropios skruzdėlės, su didžiuliais, 30 – 40 kg nešuliais ant kuprų. Kas pomidorų maišą, kas kitą daržovę, o kas ir vaiką pasirišusios. Į turgų... Kitoje kalno pusėje daržovės mat ne taip gerai dera. Persilenkusios, rodos kelius smakrais liečia. Skruzdėliukiška kelionė – 70 km kalvota atkarpa – užtrunka iki trijų dienų, įsiprašant pas pažįstamus pernakvoti.
Kylam. Prieš akis – tamsus miškas. Nacionalinio parko pradžia. Iš šviesių lopiniuotų erdvių lendam į tankaus miškos bruzgesius. Saulė čia menkai teprasiskverbia, nedžiovindama žolynų ir mažesnių medelių.
Takas visgi pėdų pėdučių numindžikuotas, nuzulintomis šaknimis ir nuskabytomis šakomis.
Su Benu vėl gerokai atsiplešiam. Jis vilkina, lėtindamas žingsnį.
- Palaukime, - stabteli.
Nekreipdama dėmesio kopiu aukštyn. Galiausiai numetu kuprinę ant žemės ir prisėdu ant storų ilgakamienių medžių šaknų.
Saldus miško kvapas maloniai kutena nosį, lįsdamas gilyn į plaučius. Stebiu žmones. Kabarojasi šie žemyn, ar kopia į viršų - be didesnių pastangų.
Galiausiai išnyra pažįstami veidai.
Dar po valandėlės prisėdam užkąsti. Swahili chapati. Ši pietų stotelė – kryžkelė, jungianti kasdien pėdinamą maršrutą ir mažą keliuką, palaptingai pranykstantį tako kairėje. Ambicingų turistų tikslas – kelias link Karangora viršūnės. Liekam vieni žalioje tankmėje, išsukę iš pagrindinio tako.
Pakely gėriuosi spalvingai nusvirusiomis gėlių galvomis, liaunais bambukų kamienais, sodriais paukščių balsais, akrobatiškais melsvų beždžionėlių šuoliais.
Staiga Benas sustoja. Lėtai atsigręžia, įsmeigdamas šelmišką žvilgnsį.
- Kas nutiko? - irzliai klausiu. Skubiai dairausi – gal kokią gyvatę užėjome ar vabzdį.
- Ai!
- Tai tik sliekas, - prajunka jis.
Kas kart vis ilgiau tenka laukti Nanos su Džiozaja. Benas nerimsta.
- Bus sunku žemyn lipti, jei tamsta užklups, - mąsliai nutęsia.
- Nelaukime, eime...- susiraukiu.
Aukštyn. Vėjas stiprėja. Saulė begėdiškai slepiasi. Sportbačiai šlampa. Įsisupu į striukę. Keliai linksta, pagauti nuovargio, bet nei akimirkos nestoju – žygiuojant šilčiau. Vėl veriasi stebuklinga panorama. Laukinė ir ūkanota. Benas rodo siaurai vingiujančią upės vagą, žybsinčią šyksčiuose vakarėjančios saulės blyksniuose.
- Tai Ugandos ir Kongo sandūra.
Akimirką tylime. Du gamtos stebuklo liudininkai.
Tirianti Beno akis įsistebeilija man į veidą.
- Nepavargai?
- Ne, - kandžiai prisimerkiu, - Eime.
Netrukus pagauna keista nuotaika. Kiaurai lengvas rūkas įsupa, užgula slogia vėsuma, stingdančiai alsuodamas į veidą. Ledinis šiurpulys nubėga per nugarą.
Bet kur jis skrieja? Atsimuša į veidą ir nutirpsta į kalno tingulį. Kita pūkuota banga vėl šiurpuliuojančiai pagauna, skverbiasi į akis, šnerves, burną... Vėjuotai ir tyliai. Mes ne rūke...
- Benai, mes debesyje!, - pagauta netikėto atradimo ekstazės, šaukiu jam iš paskos. Brisdama per lengvai ledinius, prakiurusius pūkus...
- Viršūnė jau čia pat, - grįžteli jis.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
- Kokia laimingiausia diena tavo gyvenime? – iš tylios meditacijos mane pažadina mąslus Beno balsas. Sekundę mąstau.
- ... Kiekviena diena vis kitokia.. Atnešanti naujų vėjų. Tikriausiai ši – viena tų ypač laimingų, - atsakau jam šypsena.
- Kodėl? – neatlyžta mažasis mano gidas.
- Nes taip gražu, kad norisi rėkti. Gera iki skausmo.
- Man irgi, - žibančios jo akys nuseka pro šalį abejingai ropojantį šimtakojį. Mane nukrato lengvas šiurpulys – nesižaviu zvimbiančiais, šliaužiančiais, ropojančiais ir panašiais gyviais. Benas, paliesdamas blizgančiai rusvą kirmėlę, nuramina:
- Jis irgi bijo.
Susirango.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Štai ir Nana su Džiozaja, pagaliau išnirę iš po stačios kalvelės – paskutinės prieš poilsio aikštelę. Jų lėti žingsniai nesiderina su energingai pilamais žodžiais.
- Tu tik įsivaizduok,- sujaudintai žeria Nana, - Jis sako man – bėk! Pirma mintis – iš proto mūsų girininkas išsikraustė: vos šnopuoju, o jis mane skubina. Pasigailiu iš karto nepaklausiusi patarimo…
Nujausdami istorijos pabaigą, su Benu prunkščiame.
- … Ogi visas pulkas per taką marširuojančių skruzdėlių! – pila ji toliau.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Įkyrios ir limpančios šios Ugandos skruzdėliukės. Dydžiu gerokai lieuviškas lenkiančios. Segasi į džinsus, kabarojasi į viršų. Nespėsi nei mirktelt – jos jau aplink kaklą muistosi.
Dalinamės įspūdžiais ir priešpiečiais.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Šalia kojas ilsina, avokadus lukštena keletas moteriškių – mūsų tako bendrakeleivių. Keletą kartų per savaitę kursuoja jos aukštyn žemyn. Stropios skruzdėlės, su didžiuliais, 30 – 40 kg nešuliais ant kuprų. Kas pomidorų maišą, kas kitą daržovę, o kas ir vaiką pasirišusios. Į turgų... Kitoje kalno pusėje daržovės mat ne taip gerai dera. Persilenkusios, rodos kelius smakrais liečia. Skruzdėliukiška kelionė – 70 km kalvota atkarpa – užtrunka iki trijų dienų, įsiprašant pas pažįstamus pernakvoti.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Kylam. Prieš akis – tamsus miškas. Nacionalinio parko pradžia. Iš šviesių lopiniuotų erdvių lendam į tankaus miškos bruzgesius. Saulė čia menkai teprasiskverbia, nedžiovindama žolynų ir mažesnių medelių.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Takas visgi pėdų pėdučių numindžikuotas, nuzulintomis šaknimis ir nuskabytomis šakomis.
Su Benu vėl gerokai atsiplešiam. Jis vilkina, lėtindamas žingsnį.
- Palaukime, - stabteli.
Nekreipdama dėmesio kopiu aukštyn. Galiausiai numetu kuprinę ant žemės ir prisėdu ant storų ilgakamienių medžių šaknų.
Saldus miško kvapas maloniai kutena nosį, lįsdamas gilyn į plaučius. Stebiu žmones. Kabarojasi šie žemyn, ar kopia į viršų - be didesnių pastangų.
Galiausiai išnyra pažįstami veidai.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Dar po valandėlės prisėdam užkąsti. Swahili chapati. Ši pietų stotelė – kryžkelė, jungianti kasdien pėdinamą maršrutą ir mažą keliuką, palaptingai pranykstantį tako kairėje. Ambicingų turistų tikslas – kelias link Karangora viršūnės. Liekam vieni žalioje tankmėje, išsukę iš pagrindinio tako.
Pakely gėriuosi spalvingai nusvirusiomis gėlių galvomis, liaunais bambukų kamienais, sodriais paukščių balsais, akrobatiškais melsvų beždžionėlių šuoliais.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Staiga Benas sustoja. Lėtai atsigręžia, įsmeigdamas šelmišką žvilgnsį.
- Kas nutiko? - irzliai klausiu. Skubiai dairausi – gal kokią gyvatę užėjome ar vabzdį.
- Ai!
- Tai tik sliekas, - prajunka jis.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Kas kart vis ilgiau tenka laukti Nanos su Džiozaja. Benas nerimsta.
- Bus sunku žemyn lipti, jei tamsta užklups, - mąsliai nutęsia.
- Nelaukime, eime...- susiraukiu.
Aukštyn. Vėjas stiprėja. Saulė begėdiškai slepiasi. Sportbačiai šlampa. Įsisupu į striukę. Keliai linksta, pagauti nuovargio, bet nei akimirkos nestoju – žygiuojant šilčiau. Vėl veriasi stebuklinga panorama. Laukinė ir ūkanota. Benas rodo siaurai vingiujančią upės vagą, žybsinčią šyksčiuose vakarėjančios saulės blyksniuose.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
- Tai Ugandos ir Kongo sandūra.
Akimirką tylime. Du gamtos stebuklo liudininkai.
Tirianti Beno akis įsistebeilija man į veidą.
- Nepavargai?
- Ne, - kandžiai prisimerkiu, - Eime.
Netrukus pagauna keista nuotaika. Kiaurai lengvas rūkas įsupa, užgula slogia vėsuma, stingdančiai alsuodamas į veidą. Ledinis šiurpulys nubėga per nugarą.
 |
| From Rwenzori, Karangura 20100912 |
Bet kur jis skrieja? Atsimuša į veidą ir nutirpsta į kalno tingulį. Kita pūkuota banga vėl šiurpuliuojančiai pagauna, skverbiasi į akis, šnerves, burną... Vėjuotai ir tyliai. Mes ne rūke...
- Benai, mes debesyje!, - pagauta netikėto atradimo ekstazės, šaukiu jam iš paskos. Brisdama per lengvai ledinius, prakiurusius pūkus...
- Viršūnė jau čia pat, - grįžteli jis.
Nuostabi gamta.O geles.geles.Simpatiskos trobeles.negaliu atsiziureti,kaip kokioj pasakoj
AtsakytiPanaikintinerealu, Vilgut, užburiantys vaizdai!..
AtsakytiPanaikintiužburiantis pasaulis;)
AtsakytiPanaikintiMan tai sliekas labiausiai patinka:)))
AtsakytiPanaikinti