Poilsiavietėje. Rytas. Stebint

Lėtai pramerkiu akį. Kur aš? Įsipainiojusi naktiniame, uodus baidančiame tinkle. Tamsoka. Blanki rytinė šviesa nedrąsiai skverbiasi pro miniatiūrinį langelį mūrinėje sienoje. Žvilgt į laikrodį – aštuonios.

Pamažu viskas grįžta – naktiniai kalnai, klupimas, slidi tamsa, skaudantys keliai, šlapi sportbačiai, nerimas dėl Nanos... Pašoku iš lovos ir krapštausi į kiemą iš savo naktinio prieglobsčio.

Rytas aušo kvepiantis ir gaivus, pilnas paukščių balsų. Kutenamas saulės spindulių, budino kalvotas tolumas, skaidrino žemę nugulusią miglą.

From i bloga _ elisha

Siurbčiodama vakarykštę arbatą iš termoso, džiugiai žvalgausi po stovyklavietę, kankinančio vakarykščio ropštimosi tikslą. Šypsausi. Šilta ir jauku, į save traukiant žalsvą Ugandos kalvų ilgesį.

From i bloga _ elisha

From i bloga _ elisha

Gretimas namelis atdaras - Beno jau ir pėdos ataušusios. Išbėgo žygeivių pražuvėlių gaudyti...

Manasis svečių keliauninkų namukas išsiskyrė prabanga, mat turėjo tris medines keturkojes lovas ir šviečiančią lemputę. Šioji šildoma saulės spinduliais pernešama energija. Įdėmiai žiūrinėju mažą metalinę plokštelę, ant stogo šiaudų įtaisytą. Dienos metu ji kaupia saulės šilumą, kuri vėliau paverčiama šviesa. Išpuikusių vakariečių turistų poreikiams tenkinti...

From i bloga _ elisha

Kieme kuičiasi Margareta – nakvynės namų savininko Elišos žmona. Šilto veido moteris, nuoširdumu spinduliuojančiomis akimis. Kiekvienas jos įgudęs judesys dvelkia ramybe ir paprastumu. Neša man vandens į lauko vonią.

From i bloga _ elisha

Mikliai apsipraususi apsilankau pasakų namelyje.

From i bloga _ elisha

.. Ir skubu pagauti kasdienės kalnų gyventojų rutinos minučių.

Ant tako sutikau malonią moteriškę, kūdikį ant nugaros pasirišusią.

- Margaretos aplankyti? – smalsiai teiraujuosi, kutendama snarglėtą, apšašusį, didelių įstabių akių vaikiuką.
- Serga mažylis, - guodžiasi ji man. Ir kaip jiems pavyksta nenulipinti tos giedros šypsenos, kad ir kuria linkme kalba besisuktų. – Laukiu vaikų, vėluoja nenaudėliai į pamokas, - šelmiškai tęsia sutiktoji.
- Jūs – mokytoja?
Šioji linksi, persukdama vaiką ant pilvo:
- Mokyklėlė tik prieš savaitę atidaryta, Elišos ir kitų bendruomenės narių iniciatyva.
- Ar priimsite mane į pamoką? – negaliu nuslėpti susižavėjimo išgirsta naujiena.
- Žinoma, - pamoja iš paskos, - Eime.
Mokyklėlė – tik keletą kalvelių žemiau. Mažas tipiškai mūrinis namukas, smalsių akių ir mielo šurmulio sklidinas. Tuzinas juodų vaikiukių taisosi ant suolų, išvydę mokytoją ir svetimšalę jos pakeleivę.

From i bloga _ elisha

From i bloga _ elisha

- Good morning, my students!
- Good mooooorning, Maaaaam! – vienas paskui kitą stojasi nuo medinio suolo.
- Pasveikinkite svečią, - nušypso mokytoja.
- Welcoooome, - tuzinas žvilgnsių užpuola mane.
- Ar padainuosime mūsų svečiui? – maitindama savąją atžalą, stropiems mokinukams užveda linksmą dainą.



Benas jau turėtų būti grįžęs. Palieku mažylius krimsti anglų kalbos...

From i bloga _ elisha

...pačiūčiuoju paliūliuoju...

From i bloga _ elisha

...ir ropščiuosi į viršų.

Drovi aksominė šypsena žaidžia Elišos žmonos lūpose betaisant man omletą.

From i bloga _ elisha

Įkišu nosį į molinius trobesius. Kamputyje kurenasi ugnelė, šildo aprūkusius puodus.

From i bloga _ elisha

From i bloga _ elisha

Karališki pusryčiai terasoje. Godžiai kramsnoju žemės riešutus, skrudintą duoną su gelsvais omleto gabaliukais.

From i bloga _ elisha

Netrukus terasoje nušvinta gerai pažįstama šypsena.
- Benai! Kaip Nana? Kur ji? Ar viskas gerai? – užpuolu jį.
- Nana laikosi puikiai, - mirkteli Benas. – Laukia tavęs papėdėje, automobilyje. Nunešiu jai keletą sumuštinių kol baigsi pusryčiauti su Eliša, - priduria.
Tiesi mano gido nugara pranyksta už trobesių.
O štai ir Eliša, nakvynės namų šeimininkas. Džiugiai spaudžia man ranką ir sėdasi prie stalo gerti arbatos.

- Gaila, kad tik dabar susitikome, - nespėjęs nei atsikvėpti po kopimo į kalnus, pila jis, - vakar išskubėjau Nanos gelbėti.
- Kaip ji? – vis dar nerimstu.
- Jau atsigavusi, - nuramina. Atsiverčia knygelę čekiams rašyti ir nepakeldamas galvos pradeda pasakoti apie save ir šią unikalią stovyklavietę - vietinės bendruomenės turtą.

Eliša – bendruomenės ugdytojas. Dargi ir žolininkas, bitininkas, žemdirbys, gydytojas... Pradėjo plėtoti ekoturizmą mėgindamas daugiau gerovės bendruomenės nariams sukurti. Vidutinės metinės gyventojo pajamos čia – apie 1000 Lt. Stovyklavietė buvo pastatyta ir prižiūrima drauge, visiems sąžiningai atseikėjant iš turistų surinktus mokesčius, keliais šilingais prisidedant prie kuklių vietinių šeimų biudžetų. Daržinėje čia vedamos siuvimo ir krepšių vijimo pamokėlės – jauniems žmonėms, nesukrapštantiems pakankamai pinigų mokyklai užbaigti.

From i bloga _ elisha

Laikui bėgant iš turizmo pajamų Eliša tikisi įgyvendinti gražius ateities planus - pastatyti keletą mokyklų ar paremti vargingiausiuosius. Mokyklos – apie 7 km nuo gyvenvietės.
Elišos ūkyje – ožkos ir vištos. Du kartus per metus derliaus duodanti žemė apsodinta pomidorais, riešutais, bulvėmis, casava, avokadais, bananais ir kitomis gėrybėmis. Žemė dirbama rankomis – arti įsikinkius gyvulius per statu.
Nameliuose nėra bėgančio vandens ir elektros, taigi gulamasi anksti ir keliama auštant.

Pasirašiusi svečių knygoje, stabteliu prie mažais odiniais būgneliais apstatytos lentynos. Bendruomenės narių rankdarbiai. Paimu vieną mažytį, ištiesdama Elišai 20 tūkst. šilingų (apie 20 Lt) – dvigubai daugiau nei paprašė. Už šypsenas, kalvų miglą, kvapnią arbatą ir nuostabiai rytinius vietinio gyvenimo potyrius. Po kelis centus į bendruomenės taupykles...

- Eime, - pamoja man Eliša. Padėkojusi Margaretai, pasileidžiu paskui jį.
- Statesniu ar nuožulnesiu keliu? – atsisuka per petį.
Prikandu lūpą. Yra ir nuožulnus takas? O šis nenaudėlis mane į viršų per stačias kalvas tempė, paskutinį prakaitą braukiant, vos kvapą beatgaunant. Nespėjus kaip reikiant pasipiktinti, gerasis dėdulė jau tempia mane vingiuojančiais zigzagais – lėtai žemėjančiu terasuotu keliu.
- Štai mano žmonos namas, - rodo pirštu į pakelės namuką.
Stabteliu iš nuostabos.
- ... O aš maniau, kad Margareta tavo žmona?
- Margareta – mano antroji žmona, - valiūkiškai šypso Eliša, - Pirmosios sesuo.
Nežinau ką ir besakyti. Stengiuosi neatsilikti nuo jo, mikliai liuoksinčio žemyn siauru žolėtu taku.

From i bloga _ elisha

From i bloga _ elisha

- Turiu du paauglius vaikus su pirmąja. Ji nenorėjo daugiau, - tęsia jis. – Sutarėme, kad vesiu ir jos seserį.
Net klupteliu.
- Ji man pagimdė dar tris...
Mintimis grįžtu į mažą kalnų mokyklėlę, kur Elišos mažyliai, kartu su kitais mokinukais, stropiai sekė mokytojos pamoką.
- Kokia jūsų šeimos religija? – atsargiai klausiu.
- Lankome sekmadieninę bažnyčią.
Matyt Ugandos protestantai sau leidžia kelias žmonas įsitaisyti, ironiškos mintys plaukia į galvą. O gal tai vietinių genčių tradicijų likučiai?
- Bet gyveni su Margareta? – vėl atsargiai teiraujuosi.
- Abi žmonas lankau, - šypso man Eliša.

Beplepant pasiekėme pakalnę, su rodykle į Elišos bendruomenės poilsiavietę.

From i bloga _ elisha

Vaikučiai pasitiko ant tako, energingai mosikuodami rankytėmis.

From i bloga _ elisha

Štai ir automobilis. Benas, stoviniuojantis ant tako. Džiozaja, sekantis mane žvilgsniu ant priekinės sėdynės. Nana, įsitaisiusi automobilio gale. Spinduliuojanti.
- Oh my goodness, - teištaria ji man pro plačią šypseną.