Tas pasakiškas kalnas...

From Rwenzori, Karangura 20100912

Dar labiau paspartinu žingsnį. Kibios krūmokšnių šakos tveria kelią, veliasi į rankoves. Takas siaurėja, žolė auga iki kelių, pėdos mirksta.

From Rwenzori, Karangura 20100912

Viršūnė...

From Rwenzori, Karangura 20100912

Žodžiai stringa. Dalinamės tyla ir horizontu, ilgoms sekundėms prirakinančiu žvilgnsius. Iškilios viršūnės, palaptingai slepiamos tirštėjančių debesų, nyko tolyje. Smulkūs lietaus lašai tirpo ant veido ir nuogų apdraskytų rankų, gėrėsi į rūbus, sunkino žvilgnį. Bet horizonto hipnozė, rodos, įspaudė į žolę, neleisdama nė krustelt.

From Rwenzori, Karangura 20100912

From Rwenzori, Karangura 20100912

From Rwenzori, Karangura 20100912

From Rwenzori, Karangura 20100912

6 val vakaro. Vakaras gi tįsta, mesdamas ūkanotus šešėlius, baugindamas vis stiprėjančiu lietumi.
Užsimaukšlinu kapišoną ir aukščiau trukteliu šlaputėles kojines. Karčiai prisimenu rytinę Beno pastabą apie batus...

From Rwenzori, Karangura 20100912

Benas lenda į krūmus persirengti sausais drabužiais.
- Paprastai tokiu metu jau būname nakvynės namuose, - taria išlįsdamas.
Tylėdami baigiame triaukšti pietų likučius – aliejuje išmirkusius bulvių traškėsius.
- Nežinia, kada jie pasirodys, - tariu dar giliau įsisupdama į striukę. –Benai?.. Krapštykimės žemyn?
Jis mažumėlę mindžikuoja, žvelgdamas į tolį. Paskui nieko netardamas šauna į priekį, pamažu žemėjančiu taku.

From Rwenzori, Karangura 20100912

From Rwenzori, Karangura 20100912

Už keliolikos metrų takas staigiai šauna žemyn. Statu nors tu ką...

Netrukus šiek tiek palengvėja - kažkam šovė puiki mintis įtaisyti turėklus! Su palengvėjimu kabinuosi. Jaučiu, kaip greit aplink mane viskas drėksta ir pampsta. Molinga takas, mediniai turėklai, iš žemės išsikišę rusvi akmenys, raukšlėtos medžių šaknys... Sportbačiai prakiurusiais šonais nepadeda. Dažną žingsnį praleidžiu pakibdama ore ant plonai sukaltų turėklų. Benas dažnai pristabdo mane klumpančią, nes nuovargis ir prietema jau nebeleidžia blaiviai apskaičiuoti žingsnių ir įvertinti molingos slidybės.

From Rwenzori, Karangura 20100912

Širdį spaudžia dėl Nanos... Kaip ji laikosi? Mintys graudžiai atakuoja, kurdamos baugius vaizdus. Kažkur pakeliui link viršūnės, šlapiu, stačiu taku, per kandančias šakas, į tamsą...

Po pusantros valandos iš nacionalinio parko miško pagaliau išsikepurnėjame į daržais nusėtas laukymes. Prakaitas žliaugia. Supakuoju striukę į purvais apkibusią kuprinę.

From Rwenzori, Karangura 20100912

From Rwenzori, Karangura 20100912

- Iki miestelio dar apie pusantros valandos, - Beno balsas įgauna lengvą jaudulio gaidelę.
Saulė visiškai paskendo horizonte, prieš akis palikdama blausią prietemą. Paspartinu klumpantį žingnį... Benas vejasi.

...Kitos porą valandų slinko lyg sapne. Sulėtintai, ryškiai ir kankinančiai. Klupau ir čiužinėjau ant užpakalio, kaskart vis sunkiau atsistodama. Tamsa tirštėjo, palikdama tik slidžiai nuogų kalvų nuojautą. Benas dažnai čiupo mano prakaituojantį delną, padėdamas atgauti pusiausvyrą. Šviečianti jo nokia šiek tiek gelbėjo aplenkiant pažliugusias duobes.
Jau, rodos, nieko nebematau ir nebejaučiu. Drėgmės, slidumo, skausmingai pulsuojančių kojų. Jėgos tirpta... Rodos, dar kartą suklupus - nebeatsistosi...
Pamažu randasi švieselės, blausiai besiskverbiančios pro molėtai šiaudinių pašiūrių langus.

Staiga kažkas krustelėjo prieš mus ant tako, visai čia pat. Širdis nusirito į kulnus. Bumpt! Atsitrenkėme į tamsų aukštyn lipantį padarą. Žmogus… Štai ir kitas, tamsiai tūnantis ant tako. Paskui dar pora, besikabarojantys į viršų, spigindami kišeniniu žibintuvėliu mums į akis. Ką šie žmonės veikia tamsioje kalnų naktyje?! ...Ir dar penketas, linksmai čiaukšdami, lengvai ritosi nuo kalno, aplenkdami du išvargusius kopikus.. O tamsu nors į akį durk..

Džiaugiuosi, kad Benas puikiai žino kelią, nors ir pirmą kartą tamsoje risdamasis žemyn. Palengva takas lygėja... Pasiekėme miestelį.
Mano ištvermingasis gidas palieka mane sėdėti ant sukalto tuščio prekystalio šalia mažytės purvinos parduotuvėlės ir lekia žvejoti žibintuvėlio... Mat mūsų nakvynės namai dar apie 40 min kopimo į kalnus, kitoje pusėje..

Palikta viena vėl leidžiuosi apninkama rūpesčio dėl Nanos... Reikia kažką daryt.

Kyšteliu nosį į parduotuvėlę. Keletas aliejaus buteliukų, cukraus pakiukai, lentyna stipraus alaus butelių ir dar keli stipresni gėrimai keistomis etiketėmis, žibintuvėlių elementai, degtukai... Tokie tie nedideli vietinių gyventojų poreikiai. Visa kita – auginama ir dirbinama savomis rankomis.

Benas grįžta, iš vietinio nusipirkęs žibintuvėlį. Bent jau taką matysime...
- Benai, pasiliekama papėdėje...
- Ne, - nukerta jis, - jau nebe daug liko. - Skambinau nakvynės namų savininkui, - priduria. - Jis pakeliui į kalną ieškoti pražuvėlių viršūnėje. Su termosu ir užkandžiais.

Lengviau atsikvepiu.

...Lėtai velkamės žvyrkeliu. Benas vis dar žvalus. Mano gi žinsgniai lėtėja, pinasi, kelias slysta iš po kojų. Greitai jau ir skausmo keliuose nebejaučiu - viskas lyg į sapną supasi, tyžta, mirguliuoja. ... O štai ir siauras keliukas į kalnus.

- Pusvalandukas kopimo ir mūsų kelionė baigta!, - bando žvaliau nuteikti Benas.
- Nepažadu, kad įveiksiu.
- Įveiksi, - stumia jis mane į priekį.

O kalno statumas... Kojos nebelaiko. Giliai šnopuodama stoju kas keletą žingsnių bandydama atgauti pusiausvyrą ir sukaupti jėgų likučius. Kelios ašaros nusirito per skruostą. Dar nesu lipusi į tokį kalną! O gal tai nuovargio iliuzija...
Benas vis kartojo – porą kalvelių ir viskas. Retkarčiais spausdamas šypseną:
- Ar mes komanda?
Tylėdama braukiu nosį.
- Ar mes kartu?! – pakėlė toną.
- Taip Benai! - ir iš kur tos desperatiškos gaidelės... Ir kodėl tie medžiai, pupelių ir kopūstų laukai taip pašaipiai žioji tamsoje?.. Reikia susikaupti.

Pagaliau... Išsidrebiu ant šiaudinės terasos kėdės.
- Turėtų būti gražus vaizdas, - sunkiai tarsteliu šalia prisėdusiam Benui, - Dieną, - priduriu.
Benas šypsosi.
- Eime į namelį.

Margareta atneša kibirą vandens ir dingta tarpduryje. Panardinu sudirgusiais rankas. Gera.

From Rwenzori, Karangura 20100912

Vakarienė. Ilgi makaroniukai su darže išaugintų žemės riešutų padažu. Benas pjausto minkštutėlį avokadą ir pila žolelių arbatos iš termoso. Tirpsta burnoje.

Beveik vidurnaktis. Ištiesiu pavargėles kojas ant šviežiai kvepiančios patalynės - skauda kiekvieną raumenėlį. Labanakt, laukine Uganda.