Ulbantis rytas, nuo žemės kylančia migla apsisiautęs.
Bundančios saulės erzinamas vėsulys... Maloniai kutena nosį plaukant po apvalainą ežeriuką.
Tyku. Ir varlės apsiramino, po naktinio choro gerkles ilsindamos. Vėl apninka lietuviškai vasariškas stovyklų jausmas, retkarčiais baimingų minčių persmelkiamas - kad kokia gyvatė ar kitas siaubūnas į koją neįsisiurbtų... Įdomu, kuo nustebins paskutinė mūsų nuotaikingo žygio diena Ugandos tankynėse?
Šiandienos tvarkaraštyje – žygis prie
Mahoma krioklių. Kojas vis dar beprotiškai maudžia ir sportbačiai neišdžiūvę, bet kantriai pakuojamės ir sėdame į Beno automobilį. Prie mūsų patrakusios trijulės prisijungė čekė Barbara ir Džoelis, turizmo agentūros narys. Smagu penkiese - Ugandos žvyrkeliu puškuojant, į kalvotą horizontą spoksant, nuotykiais dalinantis.
Benas mus iškratė dar vienoje turizmo sodyboje, prie žavingai saulėje besimerkiančio ežeriuko. Aplink kyšojo keletas turistų palapinių. Būrys blondinų skandinaviškai čirškino pusryčius, linksmai sveikindami atvykėlius.
- Štai jūsų gidė, - Benas pristatė jauną mergaitę, - Ji lydės jus iki krioklio.
- Benai, o tu? – nustebusi klausiu..
- Ne.. - kažką numykė, purtydamas galvą ir linkėdamas sėkmingo žygio.
Gavę po lazdą, lėtai pajudėjome per bananų žolynais apaugusius laukus. Vaikiukai bėgo ant tako, smalsiais vaidais būriuodamiesi aplink keistus ateivius.
Kiti klibinksčiavo į pamokas, vilkėdami vienspalves uniformas - žalias, violetines, geltonas ar rausvas. Mokyklos krikščioniškos, pilnos
gospel muzikos. Vaikai į bažnyčią vedami.
Vėl prieiname kraterinių ežeriūkščių, tykiai teliuskuojančių, žavesį žadinančių.
Iš vietinių vaikų nusiperkame ananasą. Džoelis išrenka storiausią. 700 Ugandos Šilingų (70 lietuviškų centų).
Sunku leistis žemyn, raumenis maudžia (lyg po žygio į Karangoros viršūnę, į ilgą naktį nulindusio..:)
Aplink daržus dirbančioms kaimo moterėlėms irgi, atrodo, nelengva ant stataus kalno pusiausvyrą laikyti. Gerai, kad po lazdą gavome!
Vanduo vis garsiau šniokščia, sunkiomis srovėmis duždamas į uolas. Apsvaigę nuo hipnotizuojančios krioklio muzikos, iš tankių krūmų plaukiančios, spartiname žingsnį. Jau visai čia pat...
Beno šypsena... Nuo srovės glostomo akmens. Kaitrios saulės blyksniuose.
- Benai! – nudžiungame. Pagailėjęs mūsų laiko (mat šiandien jau turėjome į sostinę Kampalą parburgzti) ir išvargusių kojų, jis atvairavo mašiniuką aplinkeliu, atgal grįžti.
Maudomės ant slidžių akmenų.
Valgom ananasą. Velniškai saldus, lyg cukruje pamirkytas. Saulėje pampstantis smagumas.
Pro kiemus žygiuojam atgalios. Krimstelim saulėje išguldytų žemės riešutų.
Sudie, Džoeli ir Barbara. Ačiū už skanią vakarienę. Smagu buvo jus pažinti, mažoje Ugandos gamtos oazėje.
Atgal į Fort Portal. Paskutiniai mūsų kelionės pietūs vietiniame restoranėlyje.
Saldžios bulvės (
sweet potatoes), so
matooke (storuliais virtais bananais, skoniu bulves primenančiais), jautiena ir skaniai gumine sorų košė (
millet).
Atsisveikinimo akimirka su mūsų šauniuoju gidu Benu ir eko turzimo agentūros vadovu Ričardu.
Ačiū, laukine Uganda, už gamtos pamokas.
------------------------
Kitą dieną debesų pašvaistėmis skuodžiame atgal į Nairobi, Kenijos sostinę. Pailsinome smegenis, pakankinome raumenis. Atgal prie darbo, į aliuminio ir verslo valdymo sistemų pasaulį...
Puiku, kuomet fotoaparatu pagauni netradicinį kampą, nešablonišką vaizdą, kryptį, iškart patraukia tokios nuotraukos, - ne vien pripleškinti vaizdai, kad kuo daugiau užfiksavus, bet linkstantys meniškuman....:)
AtsakytiPanaikintitt